2010 m. gruodžio 8 d., trečiadienis

John Lennon "Imagine"



Prieš kelias savaites, bevartydama anglų kalbos vadovėlius, aptikau šios dainos tekstą. Tada ir mąsčiau ją patapinti į blogą, pridėjusi kelias savo mintis, bet viskas taip ir nugulė juodraščiuose... O šiandien John Lennon 30-osios mirties metinės. Ši asmenybė man nėra labai imponuojanti, bet aš ją žinau, nors tuo metu, kai jis mirė, aš net nebuvau gimusi.


Ši daina yra taikos ir gėrio pasauliui šauksmas. Toks socialistinis himnas. Gal dėl to man ji visai neskamba.. Juk mes jau gyvenom santvarkoje, kur nebuvo jokių valstybių, turto ir religijų... Ir į tuos laikus manęs su traktoriumi nenutemptų :) Kažkodėl pamąsčiau, kad blogis iš tiesų kyla iš labai didelio noro padaryti visiems kuo geriau.

2010 m. lapkričio 5 d., penktadienis

Vyrai, mokslai ir jausmai

O pirmas lapkričio šeštadienis, pasirodo, vyrų diena. Tad sveikinu visus čia apsilankančius vyrus ir neapsilankančius sveikinu, nes, nors ir retai moterys prisipažįsta, bet gyvenime be jų būtų kitaip ir, jei jau ne blogiau, tai bent jau mažiau įdomu. Juk kai pagalvoji, kas namuose šiukšles išneštų, kas paklaustų, iš kur gavau tokią gražią suknelę, kieno kojines nuo grindų rinkčiau vakarais po darbo ir kam 115 kartą aiškinčiau, kur mes laikom puodelius, atidarytuvus ir visokius kitus, rodos, tik man reikalingus daiktus ir iš kur aš žinočiau, kur visa kita namuose laikoma!! Tad dar kartą su vyrų diena!! Nežinau, iš kur čia ji atkeliavo ir nuo kada mes ją švenčiam, bet šventės dar nė vienam žmogui gyvenimo nepagadino.

Vakarykštis jaukaus vakaro receptas buvo filmas „Jausmų galia“. Nors dabar vakarai ir dienos tokie, kad būčiau dėkinga, jei kas mane paliktų ramybėje, švaroje ir tyloje, kol praeis. Taip būtų geriau net tiems, kurie mane, dažniau kažkuo nepatenkintą, irgi turi matyti. Taip būtų geriau visam pasauliui, bet taip yra neįmanoma. Gal todėl taip paprasta mokytis anglų vakarais, kai galiu vaidinti stipriai užsiėmusią ir kuo mažiau reaguoti į aplinką. Gal todėl mokymasis man dabar teikia tiek daug malonumo. Nors kai pagalvoji, mokytis man visada buvo lengva ir įdomu, tad kodėl negrįžus į tą pačią būseną? Kai meti svorį, tai rezultatą labai paprasta pamatuoti – nukritę kilogramai. Kaip pamatuoti progresą, kurį darai ar nedarai mokydamasi kalbų? Nes vien mokymasis dėl savęs man tikrai gali pabosti. O taip, man reikia laiku paduoti kaulą!!! Tai ir mąstau, kaip sugalvojus kokį nors tikslą, kurio siekčiau. Kai kur mačiau žmones, skaičiuojančius, kiek žodžių jau moka. Žodyno plėtimas žinoma yra labai svarbu, bet laiku ir vietoje juos pavartoti - ne ką mažiau. Ta proga prisiminiau visus anglakalbius pažįstamus ir nusprendžiau atnaujinti su jais ryšius, gaila, kad jie toli ir galim kalbėti tik laiškais ar skypais, žymiai įdomiau ir naudingiau būtų leisti laiką prie kavos puodelio ar bokalo alaus. Reikės pažiūrėti, ar po mėnesio būsiu dar tokia pat užsidegusi ir svarbiausia – ar būsiu ko nors apčiuopamo išmokusi.


O kalbant apie vakarykštį filmą, tai panašių realizuotų idėjų jau esu mačiusi kelias. Toks bene naujausias ir žinomiausias yra “Pradžia” su Leonardu DiCaprio, dar yra “Tramdomieji”, “Pąsamonė” ir keletas kitų, kurių taip staiga dabar nepamenu. Šiuose visuose filmuose lendama į žmogaus pasąmonę ir mechaniškai pakeičiama ten esanti informacija. Tikiu, kad kiekvienas žmogus turi tokių prisiminimų, vien nuo kurių pakyla pulsas, o gerklėje įstringa gumulas. Dažniausia tai yra susiję su stipriais išgyvenimais, pavyzdžiui gėda, kurią patyrei kažką padaręs ir ką dabar mielų mieliausia ištrintum. Kartais užsimerkiu ir tikiu, kad viskas įmanoma, kad taip labai labai ir iš tikrųjų panorėjus yra įmanoma grįžti kelis metus atgal ir pasielgti tinkamai. O jei ta gėda, kažkokie prisiminimai, kaltės jausmas, žmogui ėda gyvenimą, ar nebūtų net gi naudinga visa tai ištrinti?

Filmui buvo pasirinkta viena iš problematiškų žmogaus gyvenimo sričių – santykiai su priešinga lytimi. Kaip iš pradžių viskas būna gražu, bet kasdienybė sugeba sugadinti visą pradinę romantiką, ir viskuo žavesį kėlęs žmogus staiga ima erzinti tuo pačiu. Ir kaip žmonės vieni kitiems prikalba visokių baisių dalykų, kurie taip ir lieka visam gyvenimui, kurie taip ir dilgčioja kartas nuo karto kairėje kūno pusėje, nes supranti, kad tai buvo visiška tiesa ir dar labiau ir giliau supranti, kad negali savęs pakeisti, kad taip esi per daug impulsyvus, per greit užsiplieski, nevairuoji meistriškai, nuolat pamiršti išjungti šveisas kitame kambaryje, mėgsti keistas plaukų spalvą, viską darai per greitai arba per lėtai, kažko pastoviai neišgirsti arba neįsimeni ir dar begalė smulkmenų, kurias, kaip burtažodžius kartojant kasdien, gali pamiršti, jog su tavimi gyvenantis žmogus turi ir gerų savybių, kad buvo dienų, kai negalėdavai nustoti apie jį galvoti ar šypsotis vos prisiminusi. Priekaištai, išgirsti iš artmiausio žmogaus, dažniausia skaudina labiausia. Kaip ir geri žodžiai, išgirsti iš svetimų, būna tik drungnas vanduo palyginus su tais, kuriuos pasako pats svarbiausias.

Nemanau, kad egzistuoja tik vienas tinkantis asmuo. Net dabar pagalvoju, kad tie, kurie mano gyvenime tėra “buvo”, mane išmokė nutylėti, palaukti, būti pakantesnei, supratingesnei, vertinti tai, ką turiu, nes žodžiai kartais skaudina iki begalybės ir jokie kiti žodžiai ar veiksmai to, kas buvo pasakyta, negali pakeisti. Ir jei tik ištrinčiau visas geras ir blogas akimirkas, jei tik tą patį žmogų pamatyčiau be mus persekiojančios praeities, greičiausia galėčiau vėl įžvelgti tik pačias geriausias jo savybes. O jei iš karto po skyrybų nuspręsčiau nesikankinti ir ištrinti bet kokius prisiminimus, tai sutaupyčiau daug liūdesio ir savęs analizavimo valandų.

Dalinuosi filmo garso takeliu ir linkiu mėgautis prisiminimais:

2010 m. spalio 4 d., pirmadienis

Apie Valdovų rūmus

Jau seniai mąsčiau išreikšti savo požiūrį į Valdovų rūmus. Kadangi praeitą savaitę ten apsilankiau, tai būtų pats laikas pasidalinti šviežiomis mintimis. Iš anksto įspėju, nei politikos, nei korupcijos neužkabinsiu.

Valdovų rūmai yra atsatomi toje veitoje, kur stūkso Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės valdovų rūmų pamatai. Kiek bebūtų diskusijų, ar tuos rūmus reikėjo atstatyti, ar nereikėjo, galvoju, kad teisingo ir visiems priimtino gero atsakymo čia nebus. Purkštaujantiems, kad mes nežinome, kaip tie rūmai atrodė ir statome vos ne "iš lempos", noriu priminti Trakų pilį: iš pamatų likučių pilis buvo atsatyta ne pagal kažkokius dokumentus, ne pagal piešinius (nes jokio piešto atvaizdo nėra), tačiau pagal kelių architektų projektus. Taigi, faktas tas, kad mes turėjome pilį Galvės ežero saloje, bet ta pilis, į kurią mes vedame savo užsieniečius draugus, kuri yra fonas daugelio vilniečių vestuvinėse fotografijose, greičiausia mažai ką turi bendro su tuo faktu. Kitas klausimas: o ką jei neatsatyti reikėjo daryti su rastais Valdovų rūmų pamatais? Pastatyti bet ką ant viršaus ir taip juos prarasti? Nes palikti pamatų liekanas, kaip yra padaryta Romoje, mes negalime dėl klimato sąlygų. Pastatyti Valdovų rūmai, nors ir nebūdami autentika, puikiai apsaugo išlikusius autentiškus pamatus. 

Kiek žinau, į Valdovų rūmus galima susiorginizuoti ekskursijas ir patiems. Ir turiu pasakyti - tikrai verta. Bent mūsų grupei pasitaikė puiki gidė, kurios norėjosi tik klausytis ir klausytis. Papildžiau savo istorijos spragas (o jų tiek daug, kad pildyk ir pildyk). Sužinojau, kad Žygimantas Augustas buvo karūnuotas 9 metų amžiaus ir buvo puikus meno žinovas, turėjęs ne tik visokių paveikslų, gobalenų, bet ir brangenybių, tuo tarpu Vladislovas Vaza buvo muzikos žinovas (melomanas) ir pirmoji opera Lietuvoje, jo iniciatyva, buvo pastatyta dar gi anksčiau nei Londone ar Paryžiuje. Beje, kadangi visi Valdovų rūmai buvo carinės Rusijos nugriauti ir išvogti, tai meno kūrinius, kadaise priklausiusius Lietuvos valdovams, yra bandoma nusipirkti aukcionuose ir grąžinti į rūmus jų svečiams. Kol kas ten ekspozicijų nėra, tik mūrai (kolega bandė įtikinti, kad ten gibskartonis, bet aš, nieko apie tai neišmanydama, priešinausi tai minčiai), šviestuvai ir krosnys, su pagal autentiškus atkurtais kokliais, ant kurių, beje, Vyčio žirgas su nuleista uodega!! O aš visą laiką buvau įtikinėjama, kad yra priešingai - ant tikrojo Vyčio žirgas joja sau laimingas, uodegą pakėlęs. Pasirodo, visai ne. 

Taigi, rūmai yra skirti ne parodyti, kokie jie buvo, bet parodyti, kaip gyveno Lietuvos valdovai nuo jų pastatymo iki sugriovimo. Nes per visą tą laiką rūmai buvo perstatinėjami, plečiami, kito ne tik valdovai, bet ir laikmečiai. Beje, Vavelio rūmai Krokuvoje neseniai šventė šimtmetį nuo atstatymo pradžios, jie taip pat buvo labai suniokoti ir gali Valdovų rūmams pavydėti eksponatų, kurių pas mus rasta apie 300 000. 

Nors, pradėjus atstatinėti Valdovų rūmus, buvau skeptikė, tačiau manau, kad daug dalykų lemia ir žmogaus nežinojimas. Susipažinusiems su istorija, kaip pastebėjau, kyla mažiau klausimų dėl jų reikalingumo. Gaila, kad caro valdžia rūmų vietoje buvo pasistačiusi sau kažkokius namukus, jei būtų palikusi griuvėsius, juos būtų pamatęs Maironis, parašęs eilėraštį (pelėsiais ir kerpėm apaugę aukštai valdovų štai garbingi rūmai...) ir nuo pat pradžių viskas būtų visai kitaip!


2010 m. rugsėjo 27 d., pirmadienis

Apie kančias ir talentus

Vakar žiūrėjau talentus - kaip visada, perjunginėdama kanalą. Aš taip visada juos žiūriu ir niekada neičiau į studiją, nes ten nebūtų galimybės perjungti kanalo, kai žiūrėti į tai, kas vyksta scenoje, darosi drovu/gėda/nepakeliama/neįdomu. Čia irgi kažkokie mano kompleksai. Kai būsiu pasiutusiai turtinga, turėsiu asmeninį psichoanalitiką, kuris išspręs visas mano asmenybės problemas, o kol kas tenka gyventi su trūkumais.

Daugiausia kartų pakeisdavau kanalą per Dianos pasirodymą. Tiesiog ta nuoga emocija ir toks visiškai atviras skaudulių išsakymas ant scenos vertė mane nepatogiai jaustis. Na mergina pateko į kitą etapą, kaip suprantu, tada ji turės dainuoti kitą dainą ir, norėdama padaryti nemažesnį įspūdį, ji turės pasirinkti nemažiau emociškai paveikų kūrinį. Toks maždaug galėtų gimti, jei per tą laiką ją paliktų vaikinas arba grįžtų tėvas ir vėl išeitų. Aišku, kalbu labai ciniškai, tačiau ši mergina man priminė jau seniau mano apkalbėtą talento ir kančios temą.

Galvoju, kartais kančia yra priežastis, kodėl mes kažką darome. Net didžioji dalis kuriančių vienaip ar kitaip yra įtakoti kažkokių vaikystės ar paauglystės traumų, nenusisekusių tėvų istorijų, ligų, fizinių trūkumų.

Kiek laimingų, turtingų, gražių žmonių yra tapę garsiais rašytojais, filosofais, atradėjais? Kiek kartų esu girdėjusi, kad poezijai reikia dramos? Ir geriausia, kai ta drama būna ilgalaikė: blogi tėvų tarpusavio santykiai, blogi tavo santykiai su tėvais, paauglystės traumos, kurias stengiesi ne pamiršti, bet užaštrinti, prisiminti, akcentuoti, dėl to išskirti save iš kitų. Ir taip pamąsčiusi, aš supratau, kodėl nustojau rašyti. Nes aš pavargau vesti save iš proto, aš pavargau gyventi pastovioje sudirgimo būsenoje, kai atrodo, kad nenurimsi tol, kol čia pat nepagimdysi tos minties, kuri jau kuris laikas graužia gerklę, kuri yra trukdis dirbti, mokytis, bendrauti. Vieną dieną aš kažkaip atėjau į normalią būseną ir man ten taip patiko, kad neturiu priežasties ir noro grįžti atgal.

2010 m. rugsėjo 22 d., trečiadienis

Ir dar kartą apie kiną

Pagalvojau, kad per šiuos metus greičiausia jau peržiūrėjau daugiau filmų nei per praeitus. Ir tada susimąsčiau, kad žmonės įvairiais laikotarpiais yra linkę įklimpti į tam tikras aistras. Vieniems tai stalo ar kompiuteriniai žaidimai, kitiems – skaitymas, žvejojimas, piešimas, mezgimas, virimas. .. ir tada galvoju, kad visos tos mažos ar didelės aistrelės keičia viena kitą ir duoda peno visokiems apmąstymams ir pasisakymams bloguose.
Kažkada ir aš mezgiau. Bet prieš maždaug metus nusprendžiau, kad nedarysiu to daugiau niekada, kad nuo šiol megztus daiktus pirksiu arba užsisakysiu pas profesionalus. Tiesiog mezgant yra užimtos rankos ir tai yra veikla, kuria gali užsiimti išskirtinai vienas, nes juk mezgant negali gerti vyno su drauge, sėdėti su mylimuoju ir spoksoti filmą.
Dar kartas nuo karto pabandau būti virėja. Nepaisant to, kad virėja būti šiais laikais yra labai paprasta, ši veikla niekada netaps mano aistra - aš neturiu natūralaus tai sričiai reikalingo smalsumo, ant mano palangės neauga nei bazilikai, nei petražolės, nei rozmarinai ir baisu prisipažinti, bet šių žolių aš net nepažinčiau. Ir pyragai man pavyksta tik kas antrą kartą, tad tikrai žinau, kad sekantį kartą jau bus valgoma.
Liūdna pripažinti, bet knygos pas mane kaupiasi neskaitomos. Maždaug prieš pusmetį griežtai nusprendžiau, kad nebegalima pirkti jokių knygų, kol nebus perskaitytos visos, gulinčios lentynose. Turiu prisipažinti, kad nuo metų pradžios perskaičiau Kobo Abės „Moterį smėlynuose“, Vladimiro Nobokovo „Lolitą“, Henrio Milerio „Ožiaragio atogrąžas“ ir... viskas!!! Na dar keli Čechovo apsakymai, eilėraščiai, kuriuos paskaitau nuolat...
Taigi kino istorijos kol kas mano gyvenime lenkia istorijas, kurios galėtų būti perskaitytos ir atsiskleistų vaizdais ne televizoriaus ar kino ekranuose, o savaip nuosavoje sąmonėje. Mano kriterijus geram filmui yra supratimas, kad tokios istorijos aš nesugalvočiau. Man patinka europietiškas kinas, lėtas, kur veiksmas vyksta ne išoriniame pasaulyje, bet žmogaus viduje. Patinka, kai išeinu iš kino salės arba išjungiu kompiuterį ir suprantu, kad tai buvo naujas dar niekur nematytas požiūris į mane supantį pasaulį.
P. S. Nuotrauka iš filmo "Svajotojai".

2010 m. rugsėjo 10 d., penktadienis

2009 metų likučiai

Pamenu, kad 2009aisiais kažkuriuo momentu buvo užėjusi visko kolekcionavimo manija: perskaitytų knygų, pamatytų filmų ir t.t. Turiu pasakyti, kad plano nesilaikau, bet betvarkydama darbo stalą radau 2009 metais matytų filmų sąrašą (ėjimus į kino teatrą dažnai žymėjau kalendoriuje, o sąrašas "gamintas" pagal jį, papildant kelias matytais namuose, tad gavosi gana tikslus).
Taigi, kad jis nenusimestų, surašau čia:
  1. Pepertum Mobile
  2. Kita meilės istorija
  3. Ištvirkimas ir išmintis
  4. Rumba
  5. Il Divo
  6. Tohoe ežeras
  7. Šokėjai
  8. Saldus gyvenimas
  9. Laiko garsai
  10. Tarp sienų
  11. Kamino
  12. Sukti reikaliukai
  13. Delta
  14. Repriza
  15. Rugpjūčio šventė
  16. Mano sesers globėjas
  17. Nimfomanės dienoraštis
  18. Skaitovas
  19. Laumės vaikas
  20. Apokalipto
  21. Dvi dienos Paryžiuje
  22. Paryžius
  23. Nuotakų karai
  24. Piršlybos
  25. Atostogos
  26. Sensacija
  27. Karalienės sesuo
  28. Tarp dviejų mylimųjų
  29. Negyvėlis
  30. Malholando kelias
  31. Lietuvio genas
  32. Kava ir cigaretės
  33. Ačiū, kad rūkote
  34. Kutenimai
  35. Pavasaris, vasara, ruduo, žiema ir vėl pavasaris
  36. Dievai tikriausia pamišę
  37. Maradona pagal Kusturicą
  38. Pasaulis yra didelis ir išsigelėbimas slypi už kampo
  39. Tušti namai
  40. Reičel išteka

O jei reikėtų apibendrinti, tai per Il Divo ir dalį Saldaus gyvenimo miegojau. Nuotakų karai ir Piršlybos yra absoliučiai blogi filmai (vien iš pavadinimo aišku), Perpertum Mobile ir Kutenimai yra šiaip nevykę lietuviški bandymai. Per 2009 buvo pažiūrėti du dokumentiniai (apie lietuvio geną ir apie Kusturicą), kurie vienodai vidutiniški, o šiaip visi kiti yra daugiau maži geri filmai, kuriuos verta buvo pamatyti su tais žmonėmis, su kurias juos ir žiūrėjau :)

2010 m. rugsėjo 8 d., trečiadienis

Yra kaip yra arba visiškai apie nieką

Ruduo. Tik šiemet nesibarsto sentimentai ir viskas atrodo žymiai paprasčiau. Imu galvoti apie Kalėdas, imu įsivaizduoti, kaip vieną dieną snigs, o aš ramiai gėrėsiuosi vaizdu. Tiesa, toks jausmas, kad atsitiko neįmanoma: karštis buvo pabodęs iki tiek, jog jau maniau, jis niekada neišgaruos iš mano odos, darbo kabineto ir namų sienų, bet dabar kartais būna šalta ir pečius tenka apsigaubti šaliku, ir vakarais nesinori lįsti iš namų. Nesinori ir rašyti. Nes kinas nebesukrečia (aną savaitgalį buvo Julie & Julia, geriau negu tikėjausi), įvykiai visuomenėje tik nustebina arba prajuokina, bet ne iki tokių gelmių, kad viskas išsilietų ant balto kompiuterinio lapo.

Esu kažkur. Skaitau (dažniausia blogus) ir mąstau tyliai. Žiūriu krepšinį ir sergu už Lietuvą. Tikiu jais ir tikiuosi geriausio.

O dienos pasidarė trumpos, per trumpos, kad sugebėčiau čia pat ir neskrajoti padebesiais, ir pakilti virš kasdienybės.

Ar kada susimąstėt, kaip gyventume, jei praeityje būtume priėmę kitus sprendimus? Pavyzdžiui aš visą laiką maniau, kad būsiu filologė, tačiau studijų pasirinkimo lape iš šešių studijų programų neparašiau nei vienos iš filologijos studijų krypties. Įdomu, ką dabar veikčiau, jei būčiau baigusi tarkim lietuvių kalbą? Ar būčiau po to stojusi į VU Ekonomikos fakultetą arba MRU išlyginamąsias studijas, o po to baigusi kokios nors vadybos magistrą? Manau, kad rašyčiau tai tikrai geriau, dažniau, poetiškiau, dar būčiau perskaičiusi visokias literatūros klasikas, greičiausia būčiau draugavusi ne su tais vaikinais, nes tiesiog likimas mūsų nebūtų suvedęs, turėčiau kitus draugus, kitą darbą, o gal jo neturėčiau ir sėdėčiau užsienyje. Įdomu, ar būčiau nusivylusi studijomis taip kaip daugelis ir galvočiau, kad verčiau buvo stoti ten, kur dabar įstojau.

Neveltui profesijos pasirinkimas yra didelis sprendimas, turintis įtakos visam gyvenimui. Juk tik nedaugelis suprantam, kad profesiją galima pakeisti, bet kai jau suprantam, tada būna vėlu: gyvenimas rodosi toks sudėtingas, pragyvenimas toks brangus ir jausmas toks, kad vos pajudinus grius visas per 5 ar 8 metus pastatytas pasaulis. Gyventi nėra paprasta, todėl geriau visur ir visada elgtis atsargiai.

Taip bandau pasiteisinti žmonėms, kurie mane seka, kodėl kartais dingstu. Nes atrodo, kad, jei bent truputi gyvenimas vyktų kitaip, o jis vyktų kitaip, jei kažkada būčiau priėmusi kitus sprendimus, tai turėčiau daugiau laiko sau, mažiau pavargčiau, daugiau skaityčiau teisingos literatūros ir turėčiau daugiau idėjų ir jėgų blogui. Tik įdomu, kas tada būtų ta antroji medalio pusė?

2010 m. liepos 14 d., trečiadienis

True love

Taip karšta, kad net rašyti sunku. Ir per karštį rašyti apie meilę - lyg saldinti cukrų. Bet vis tiek. Šį kartą apie nepaprastą meilę ir nors iš tiesų viskas apie autobiografinį filmą, nuo meilės temos jame pabėgti neįmanoma.

Yra keletas momentų kai aš pasijaučiu labai šalta ir racionali. Vieną rytą girdėjau psichologo kalbas, kaip įvertinti, kada žmogus vadovaujasi protu, o kada širdimi. Pagal tą jo teoriją supratau, kad, nepaisant mano minėto šaltumo ir racionalumo, daugelis mano sprendimų yra priimami pasikliaujant širdies balsu: kai padarai ir lauki, kas iš to bus. Bet kur jau bus lietuvaitės širdis kaip kokios ispanės ar prancūzės!!

Visada stebėdavausi moterimis sąmoningai pasirenkančiomis gyventi su smurtautoju, alkoholiku, narkomanu, sėdinčiu kalėjime ir dar begale vyru tipų, kur ir taip aišku, kad nieko gero iš to nebus. Va kur mano tas širdies racionalumas, meilė, man – pasvertas jausmas, absoliutas. Aš niekaip negaliu įsivaizduoti, kad galima mylėti žmogžudį, nes mylėti, tai sutikti su žmogumi, pritarti jo poelgiams. Mano mama mėgdavo kartoti: „pažiūrėk į jo draugą ir suprasi, kas jis“. Antroji pusė automatiškai yra draugas, tai jei aš gyvenu su smurtautoju, pažiūrėjus į jį būtų galima spręsti apie mane. Na ne tai, kad aš mušuosi, labiau tai, kad mėgstu būti žeminama. Žinau, gyvenime nebūna nei vien balto, nei vien juodo, bet yra dalykų, kurie labai arti to.

Taip jau kokį trečią kartą bandau aprašyti neseniai per televizorių matytą biografinę dramą „Modiljani“. Autobiografiniai filmai patinka tuo, kad per trumpą laiką gauni informacijos apie asmenį, kurio galbūt visai nežinojai (o apie Modiljanį (Amadeo Modigliani), tapytoją ir skulptorių, gimusį Italijoje 1884 metais, vėliau gyvenusį ir mirusį Paryžiuje, nežinojau beveik nieko). Dažnas šių laikų menininkas atsiriboja nuo bohemos, nes suvokia, kad tik darbu gali gauti tam tikrų rezultatų ir susidaro toks įspūdis, kad bohemoje lieka tie, kurie nori būti šalia meno, bet jo nedaro. Visai kitaip, panašu, buvo 20 amžiaus pradžios Paryžiuje, kur gyveno galbūt didžiausia to meto menininkų koncentracija Europoje.

Filmas “Modiljani“ prasideda jaunos moters sakiniu: „Ar aš kalta, kad mylėjau?“ Žana, Modiljani paskutinioji moteris, likusi su juo iki pat mirties, pagimdžiusi jam dukrą ir vos nepagimdžiusi antro vaiko, ir yra tas moters tipas, kuris mane nepaliaujamai stebina. Tapytojas – aktyvus bohemos dalyvis. Narkotikai ir alkoholis – būdas pasiekti dugną ir taip atrasti savyje dar daugiau kūrybinių galių (pasak biografų, Modiljani sąmoningai rinkosi save nuodyti). Prie viso šito: kova su Pikaso, skurdas, nepripažinimas, savęs ieškojimai – tik dar daugiau dalykų, dėl kurių reikėtų tokio žmogaus vengti. Ir nors save puikiai įsivaizduoju atsisakančią tam tikrų karjeros ambicijų dėl mylimo žmogaus, ta prasme, kad įsivaizduoju save esant talento šešėlyje, bet turbūt niekada sąmoningai nesirinkčiau kartu degraduoti. Tik tiek, kad Žana, gali būti, neturėjo kito pasirinkimo... Jau minėjau: prancūzės širdis - ne lietuvaitės širdis..

Daug lengviau žiūrėti tokius filmus kaip „New York I love you“, nes jie suteikia vilties, jie įneša tikėjimo, kad galima iš esmės gyvenimą praleisti nerūpestingai. Pamenu, kažkada klausiausi diskusijos apie lemtingus gyvenimo vyrus, kalbėjo lyg ir Valinskienė, kuri niekaip negalėjo prisipažinti, kad Valinskas jai visgi lemtingas ir be jo daug kas jos gyvenime būtų kitaip. Aišku, būna, kad žmonės šiaip gyvena kartu ir nepakreipia niekaip vienas kito karjeros, ateities planų. Bet kas jei esi su stipriu žmogumi, kuriam reikia aukotis? Kas jei esi su menininku, ir tavo gyvenimas toks pat nepastovus kaip ir jo nuotaikos?

Besąlyginė meilė man atrodo įmanoma tik esant labai jaunam. Kai tau šešiolika ir tu iki tiek nepažįsti gyvenimo, kad nėra svarbu, ar jūs iš to paties socialinio sluoksnio, ar sutampa jūsų ateities planai, galų gale, ar jūs turėsit ką nors bendro užaugę. Kai man buvo kokie 11 metų, mano kaimyno klasiokė pasirinko neužaugti: pasikorė savo kambaryje būdama šešiolikos. Savaite ar dvi prieš jos savižudybę, iš gyvenimo savanoriškai išėjo jos draugas. Nežinau tiksliai tos istorijos, bet ėjo gandas, kad jaunuolių tėvai uždraudė jiems susitikinėti. Netekties skausmas tėvus greičiausia sutaikė: mergina buvo palaidota šalia vaikino, ant jų kapo iš augalų buvo suformuota didžiulė širdis. Tai turbūt buvo (gal ir tebėra) gražiausiai prižiūrimas žemės lopinėlis visose miestelio kapinėse, tiesiog galima būtų vesti ekskursijas ir pasakoti Romeo ir Džiuljetos istorijos lietuvišką versiją. O jei jie būtų buvę garsūs ir savo darbais - kurti filmus.

2010 m. birželio 3 d., ketvirtadienis

Gyvenimo paslaptys

Vakar pažiūrėjau filmą „Secret“. Gulėjo jis pas mane kokius du metus. Aš iš esmės esu visų „mokančių kaip gyventi“ istorijų priešas ir tokias knygas kaip alchemikus laikau tuščiomis. Beje, knyga „Secret“ irgi, mačiau, yra. O filmas gal net ne apie paslaptį? Visi kartais daugiau, kartais mažiau jaučiamės gamtos dalimi ir galime pajusti Visatos jėgą. Teisūs tie, kurie sakys, kad dažniau pajaučiame blogus ženklus: ligas, kūno skausmus, nerimus, pykčius, agresijas, bet retas turbūt susimąsto, kodėl taip yra.
Mano draugas netiki likimu. Jam atrodo, kad likimas į žmogaus gyvenimą įsikiša vos ne vienintelėje vietoje, kai kūdikis gimsta konkrečioje šeimoje. Iš tiesų juk svarbu, kur gimsti: mieste ar kaime, turtingoje ar vargšų šeimoje. Tas pradinis taškas, kitaip dar - pirmas žingsnis į pasaulį - vieniems yra labai paprastas, o kitiems jau nuo pat pradžių lydymas sunkumų. Bet žmogaus laimė priklauso nuo daugiau dalykų nei nuo to, kur jis gimė. Juk mes patys esam savo laimės kalviai. Kartais pastebiu harmoningus žmones: jie atrodo laimingi, jų šeima sėkminga (tai nereiškia, kad be dūmų), jų vaikai savarankiški, jie turi savo nuomonę, norų, yra aktyvūs ir siekia savo tikslų. Jie gyvena nepriklausomai nuo savo amžiaus. Jie linkę padėti kitiems. Tikrai pažįstų tokių žmonių. Vienas jų savo vaikui, niekaip neišsikapanojančiam iš nesėkmių mokykloje, pasakė: gal užteks gailėti savęs? O ką mes, be savęs gailesčio, dar darome pakliuvę į keblią padėtį?
Mūsų mintys realizuojasi, esu tai skaudžiai pajutusi ne kartą, dėl to verta turėti tik geras mintis, todėl verta išlaisvinti savo svajones ir leisti sau įsivaizduoti save viską jau pasiekus. Filme tai vadinama vizualizacija: kai tu įsivaizduoju save už savo svajonių automobilio vairo, kai tu nupieši savo svajonių namus ir „leidi sau juose gyventi“. Gyvenimas ir ateities perspektyvos tave turi džiuginti, nes kosmosas nesupranta žodžio „ne“ ir kai mes sakome: nenoriu būti piktas, nenoriu, kad man nesisektų, mes iš tiesų leidžiame savo mintyse gyventi pykčiui ir nesėkmėms, iš kurių taip stengiamės išsivaduoti, o kas gyvena mūsų mintyse, tas realizuojasi. Todėl reikia NORĖTI: ramybės, darnos, mėgstamo darbo, erdvių namų, gerų draugų, meilės...
Nemėgstu aš panašaus pobūdžio literatūros ar tuo labiau filmų, bet kadangi čia nebuvo jokių dalykų, kurie prieštarautų mano gyvenimo logikai ir jokių alegorinių svaičiojimų, tad rekomenduočiau filmą visiems, kurie yra praradę ūpą gyventi, nebeturi svajonių ir visame kame nemato prasmės. Juk žinote tokį posakį: „Ko bijosi, tas ir bus“.



2010 m. gegužės 28 d., penktadienis

Kokių tik teorijų nesu girdėjusi apie rūkymo įprotį. Mokykloje labiausia buvo paplitusi froidiškoji. Turbūt dėl to ir nerūkiau. Keistai skirtingi žmonės, esu tikra, kad kitos dėl to pradėjo rūkyti. Kažkada tėtis sakė, kad moterims reikia būti ypač atsargioms su blogais įpročiais – jos tiesiog nesugeba taip paprastai jų atsikratyti ir, jei įklimpsta, tai ilgam. Stebėdama šių dienų rūkančiųjų madą ir tai, kad rūkančių moterų iš tiesų daugiau nei vyrų, turiu pripažinti, jog jis teisus.

Bet labiausia rūkymą skatina toks romantiškas rūkančios moters portretas, tos, kuri lengvai vienu įtraukimu susiurbia visas emocijas iš išorės ir taip pat paprastai atsipalaidavusiai jas paleidžia į orą.. Tas laisvės pojūtis, tas žinojimas, kad valdai padėtį, tas amžinas turėjimas kur dėti rankas ir į ką įsisiurbti lūpomis.

We are the Winners of Eurovision

Na ką, mes ir vėl nelaimėjom Eurovizijos…. Apmaudu? Man – ne. Iš tiesų tiek energijos, kiek įdėjo Inculto į mūsų šalies reklamą, įdeda nebent krepšininkai. Bet krepšinis Europoje nėra sporto šaka numeris vienas, tad pasireklamuoti iš kitos pusės irgi naudinga. Viskas geriau nei gerai: vedėjas su sidabrinėmis trumpikėmis, Lietuvos vėliavos keletui minučių visos Europos ekranuose. Tokie dalykai nemažiau reikšmingi nei galimybė šeštadienį dar kartą užlipti ant scenos. Tad liaukimės ieškoti nesėkmės priežasčių ir džiaukimės laimėjimu.



2010 m. gegužės 18 d., antradienis

Benamiai puola

Žinote, kas man nepatinka Vilniuje? Ogi visokie išmaldos prašantys benamiai (?). Kaskart, kai tik išsiruošiu į senamiestį, įsitaisau lauko kavinėje, visuomet prisistato su skirtingomis savo liūdno gyvenimo istorijomis išmaldos prašantys žmonės. Šiemet dar nedaviau nė vienam ir nusprendžiau, kad neduoti išmaldos gatvėje nuo šiol bus mano pozicija.
Gatvės muzikantų dieną prie staliuko Užupyje priėjo apie 30 metų vyras, kuris pasakojo maždaug tokią istoriją: „Atvažiavau iš Mažeikių, gyvenu gatvėje, gal galėtumėte padėti?“ Atsiprašau, bet kodėl tu nevažiuoji atgal į Mažeikius? Jei aš negalėčiau išgyventi Vilniuje, tai tikrai nesėdėčiau brangiausiame Lietuvos mieste, o persikelčiau į kaimą. Dar viena istorija yra su pasibaigusiu benzinu ir į ligoninę skubiai vežamu vaiku.
Jei ir yra tose istorijose kažkas tikro, tai aš visiškai nebetikiu. Ir jei kažkada maniau, kad verta išgelbėti žmogų duodant jam du litus, tai dabar manau, kad mes išgelbėtume daugiau, jei visi iki vieno nustotume duoti išmaldą. Kas būtų tada? Pilies gatvė ir Aušros vartai be juos nusėdusių benamių, o ir benamiai turėtų galvoti kažkokį kitą pragyvenimo šaltinį nei prašyti išmaldos gatvėje. Beje, problema ne ta, kad sunku pasidalyti su skurstančiu, problema ta, kad mes tampam šlykštūs begėdžiai, kurie mano, kad prašyti gatvėje yra normalu. Šlykščiausias toks prisiminimas yra labai gražus ir tvarkingas kokių 4 metų berniukas, tiesa, labai nelietuviškos išvaizdos, bet labai puikiai kalbantis lietuviškai, priėjęs prie manęs ir vienos vokietės graudžiu balselių paprašė poros litų, juos gavęs (oi kaip sunku atsakyti vaikui), nuėjo tiesiai į kitą gatvės pusę - į McDonald‘s. Dabar atrodo, kad turėjau surasti jo motiną ir paklausti, ar ji žino, kuo užsiima jos vaikas. Baisiausia, kad galvoju, jog tėvai puikiausia žino, kuo jis užsiima, laiko tai savarankiškumu ir puikiu būdu užsidirbti.
Jei duočiau kiekvienam benamiui, kuris per dieną Vilniuje paprašo išmaldos, išeitų didesnė suma, nei apskritai galiu sau leisti per dieną.

2010 m. gegužės 11 d., antradienis

Noriu emigruoti

Pirmą kartą iš Lietuvos išvažiuoti norėjau, kai rimčiau susidūriau su gydymo įstaigomis. Supratau, kad tam, jog gydytojas prasižiotų, tu turi iš tiesų susimokėti. Prasižiotų – tai reiškia normalia kalba, ne iš aukšto paaiškintų, kas su pacientu vyksta ir, kaip absurdiškai tai beskambėtų, padarytų reikiamus tyrimus. Tąkart kreipiausi į užsienio gydytojus ir konsultacijas gavau visiškai nemokamai.

Antrą kartą iš Lietuvos noriu išvažiuoti dabar. Kai paklausau Gražulio ir Uokos. Man juokinga, kai suaugę žmonės seksą suprimityvina iki tiek, kad svarbu tampa tik „kas kur ir kam kiša“. Įdomu, koks tokiose šeimose gali būti lytinis švietimas? Nesigilinant į smulkmenas, turbūt daugelis esam pakankamai suaugę suvokti, jog seksas yra bendravimo forma, savotiškas dviejų žmonių teatras, jausmų vienas kitam išraiška, kur net pirštų galiukais vienas kitą liesdami žmonės gali išreikšti tiek pat daug, kiek aistringomis glamonėmis ant galinės automobilio sėdynės.

Kai sugėdiji žmogų dėl pernelyg lakios vaizduotės intymumo tematika, gauni atsakymą, kad gėjų paradą reikia uždrausti, nes jie reikalaus santuokų ir vaikų. Nemanau ir aš, kad jau laikas tuokti vienos lyties asmenis, o tuo labiau nesutinku, kad reikėtų jiems leisti įsivaikinti vaikus. Bet nereikėtų įsivaizduoti, kad išsilavinusių homoseksualų vaikas psichologiškai nukentėtų labiau, nei savo tikro tėvo (arba patėvio) prievartaujami, alkoholikų šeimoje augantys, ar smurtą patiriantys vaikai. Lietuvoje tokių yra tikrai per daug. O galų gale kodėl mes turim kažkokiai socialinei grupei drausti išeiti į gatves ir prašyti?? Aš sutinku, kad mes galim neduoti, ko jie prašo, bet kiekvienas laisvas pilietis turi teisę prašyti. Ar kažkuriuos mes laikome labiau žmonėmis? Ir turbūt pirmiausia save, kurie lyg visa žinantys teisuoliai (nes vienas kito nedarom per šikną – sorry, nesusilaikiau), gali nuspręsti, kam duoti teisę rengti viešus susibūrimus.

Kai mes taip leidžiame trypti žmones, aš suprantu, kad nenoriu čia būti. Tada visu kūnu pajaučiu, ką padarė su mumis sovietmetis, kad mums taip trūksta tų išsilavinusiu žmonių, kurie buvo ištremti ir kad mūsų provincialus mąstymas ir yra didžiausias mūsų pačių priešas. O gal čia dar vienas būdas visus iš Lietuvos išvaryti? Juk kuo mūsų bus mažiau, tuo lengviau bus mus valdyti. Kaip ten bebūtų, dabar aš jaučiuosi taip, kad nenoriu gyventi šalyje, kur mušti kitą žmogų yra norma, kur taikiems protestuotojams atidengus savo veidus, juos puola kaukėti chuliganai.

2010 m. balandžio 27 d., antradienis

Savaitgalio kinas: gatvių karai ir …Meilė

"Lūšnynų milijonieriaus" pirma serija turėtų būti "Dievo mietas". Keista, kad tokį seną filmą pamačiau tik dabar ir dar pastebėjau, kad tokio pobūdžio filmas man ima atrodyti popsas. Įsivaizduoju, ką pasakyčiau, jei dabar pažiūrėčiau kokią romantinę komediją, ir manau, kad reikėtų – tiesiog snobizmas ne visuomet yra savybė su pliuso ženklu. Šis filmas labiau tikroviškas nei "Lūšnynų milijonierius", jo pabaiga savaime nėra tobulo gyvenimo pradžia pagrindiniam herojui, bet iš tiesų galima pajausti, kad visų didžiųjų miestų šanchajai nedaug skiriasi vieni nuo kitų – nei gyvenimo kokybe, nei gyventojų pomėgiais, nei tuo labiau žinojimu, kad iš ten niekada neištrūksi. Filme patiko tai, kad žiūrovas nėra specialiai graudinamas, stengiantis parodyti, kuo žiauresnius likimo smūgius – visi mirštantys savaip kalti dėl savo mirties: įvykdoma gamtinė atranka.

Tai - Brazilų filmas, bet iš esmės nesvarbu, kur tai vyksta, Delio, Niujorko ar Rio de Žaneiro, vargšų kvartaluose -skiraisi tik žmonių odos spalvos, bet ne skurdo lygis ir tikimybė iš ten pakilti: deja, bet daugelis jų ir jų vaikų niekada negyvens kitaip. Ir tai yra daugiau nei vien tik filmas.. Ir čia nepadės jokia humanitarinė pagalba, aukos. Gal ir baisu, bet vienintelė išeitis – tai jų dauginimosi sustabdymas.

O kitas filmas kitoje šalyje kitame didmiestyje, bet jau apie tuos kurie gyvena nepalyginamai šviesesnį gyvenimą. Ir laimingesnį. Vien dėl to, kad myli arba yra mylimi. Daug skirtingų istorijų, susijusių su meile arba flirtu, ir visos jos nutikusios Niujorke. Niekada ten nebuvau, bet sutinku, kad miestas turi savo žavesio. Kaip ir Paryžius, kuriame nufilmuotas pirmasis tos pačios serijos filmas ir kurio, beje, iki galo taip ir nepamačiau... Nežinau, gal buvo ne kokia nuotaika, bet filmas su vaizdais Niujorke pasirodė nepalyginamai geresnis. Tokie filmai man primena "Kavą ir cigaretes" – pasakojama ne tradicinė istorija su užuomazga ir atomazga, bet atskiros trumpos istorijėlės viena tematika. Ir nepaisant to, kad meilė yra viena iš banaliausių temų, filmui "Myliu tave, Niujorke", duočiau 9 balus iš 10. Ir tai - dar vienas filmas, kurį pažiūrėčiau dar kartą, o tokių filmų tikrai mažai.






2010 m. balandžio 23 d., penktadienis

Užsienio kalbų spąstuose: NEVERMIND

  1. Kaip jums toks tekstas: “Europos šalių kultūrinis influensas viena kitai yra didžiulis. Taip yra todėl, kad dėl unijos Europos šalys yra viena kitai open.“?
  2. Draugas pasakojo, kad kažkurioje klasėje turėjo dvigubą anglų pamoką: mokytoja vienu metu dėstė ir penktokams, ir jiems, dvyliktokams. Jam labai juokingas prisiminimas iš tų laikų, kaip vienas penktokas, nesuvokdavo, kad anglų kalba yra atskira kalba, o ne lietuviški žodžiai be galūnių. Maždaug: “Iš didel rašt aš išėj iš krašt“.
  3. Būna momentų, kai imu manyti, kad lietuvių kalba yra labai mažažodė ir neišraiški. Prieš maždaug pusmetį dalyvavau seminare ir vienas iš pranešėjų kažką kalbėjo apie promošiną. Tiesą sakant, labai džiaugiausi, kad porą dienų prieš buvau išmokusi tą anglų kalbos žodį, nes mokykloje mokiausi vokiškai ir man nėra natūralu tokie kalboje pasitaikantys žodeliai kaip: validumas, performansas, monitoringas, difoltas, eksperiansas, menedžmentas. Nereikia nė išvažiuoti į Japoniją, kad pasijaustum „pasiklydęs vertime“.

Tiesą sakant, tie kostiumuoti dėdės su savo „gudriais žodžiais“ man beviltiškai primena tą penktoką ir visuomet kirba mintis, ar jie tikrai susivokia apie ką kalba – juk jeigu kažkokio dalyko negali paprastai ir suprantamai paaiškinti, vargu, ar jį iš viso supranti.

2010 m. balandžio 20 d., antradienis

Kelios dienos Džakartoje

Prieš išvažiuodama ten, bandžiau rasti lietuvių keliautojų informacijos apie tą šalį. Juk mes taip mėgstam Aziją!! Bet viskas, ką perskaičiau, buvo: kvapas ir karštis. Ir turbūt pasakojimas apie kelionę į Indonezijos sostinę Džakartą nėra pats geriausias būdas pradėti naują blogą, bet tegul už mane kalba mano tekstai.

Taigi, informacijos rinkimas, būnant Lietuvoje, nebuvo itin sėkmingas. Į būtinų aplankyti objektų sąrašą įėjo nacionalinis mauzoliejus, didžiausia mečetė ir vos keli žingsniai nuo jos esanti katedra. Tiesa, dėl to, kad kelionė buvo visiškai neturistinė, visi šie objektai liko neaplankyti. Gal kitą kartą? Tada teks vėl ryžtis 16 valandų skrydžiui. Beje, šimto rupijų (vietinis Indonezijos pinigas) moneta, tamsoje mesta į Javos jūrą, dėl savo lengvumo nukrito visai šalia vandens. Dabar belieka tikėtis, kad ją pagriebusi banga nunešė tolyn į vandenis, taip padidindama mano šansus grįžti. O grįžti ten verta ne vien dėl neaplankytų objektų - pasak gido, pamatyti visą Indoneziją, šalį, susidedančią iš apie šešių tūkstančių gyvenamų salų ir dar apie tūkstantį negyvenamų, prireiktų 200 metų. Taigi, ar tikrai verta jaudintis kažko nemačius?

Džakartos oro uostas pasitiko mus azijietiškais kvapais ir kažkokiu nusivylimu po Malaizijos. Tiesa, Malaizijoje nusileidome tik paleisti europiečių turistų ir paimti azijiečius, skrendančius toliau, tačiau turėjome pusvalandį laiko vėl pajusti žemę po kojomis ir nustebti: taip tylu ir modernu. Oro uostai man savaime asocijuojasi su triukšmu, keliamu atvykstančių ir išvykstančių, nuotykių ilgesio ir laimingo grįžimo namo džiugesiu. O Malaizijoje pasitiko stebinanti tyla ir ne dėl to, kad oro uostas savo tuštumu priminė mūsiškį Vilniuje (čia visada jaučiuosi kaip atskridusi į pasaulio kraštą: where all the journeys end..), bet dėl savo modernumo, kur net viduje kursuojantis traukinys uždarytas stikliniame vakuume, nepraleidžiančiame garso. Taigi Džakartoje pasijutau kaip kaime ir tik grįždama atgal supratau, kad greičiausia ten siekiama ne modernumo, bet autentikos.

Pirmas klausimas išėjus lauk mus pasitikusiai vietinei merginai: ar pas jus visada tokiu laiku tamsu? Buvo 7 val. vakaro. Be galo nusistebėjusi mergina vardu Arvi (indoneziečių kalboje v tariasi kaip f, taigi Arfi) pasakė, kad taip tamsu būna visada nuo 6. Beje, Indonezijoje gyvena apie 80 % musulmonų, ir į likusius procentus patenka ne tik katalikai, bet ir budistai bei kitos religijos. Taigi merginų su gobtuvais ant galvų buvo pakankamai daug. Bet Indonezija nėra valstybė, sukurta religijos pagrindu – moterys dėvi tik gobtuvus, jų veidai dažnai labai stipriai dažyti, rūbai ryškūs ir pabrėžiantys figūrą, kai kurios rengiasi visiškai europietiškai, dalis, ypač oficialiuose vietose, rengiasi figūros neišryškinančiais, į akis nekrentančių spalvų rūbais. Kur musulmonas, kur katalikas dažniausia galima atskirti iš vardo, ir ne iš to, kuriuo jie prisistato. Kaip man buvo paaiškinta: mes nemėgstame pabrėžti savo religijos. Kadangi daugelis žmonių turi po kelis vardus, tai bent vienas iš jų būna religinis. Katalikai, tarkim, vadinasi Bernardu, Juliumi, Agata... Ir nors 80 % yra daug, tačiau Džakartoje katalikų procentas turbūt yra didesnis: pakankamai daug moterų gatvėse ir dauguma jų palaidais tamsiais plaukais. Apie žmones gatvėje ir spūstis galėtų būti atskira tema. Oficialiai Džakartoje yra 8 mln. gyventojų. Kaip mėgsta juokauti vietiniai: 8 mln. yra vidurnaktį, vidurdienį - 12. Iš tiesų, niekada prieš tai nebuvau daugiamilijoniniame mieste ir niekada prieš tai nebuvau Azijoje. Gatvėse nežinia ko daugiau: įvairaus kalibro dviračių priemonių ar automobilių. Su motociklu greičiau - buvo paaiškinta. Beje, skirtingai nei kinai, jie nesiėmė vieno vaiko politikos, jie ėmėsi kitos – ne mažiau nei trys žmonės automobilyje kai kuriose gatvėse. Nežinau, kas buvo prieš nusprendžiant taip kovoti su automobilių spūstimis, bet neatrodo, kad juos tai gelbėtų.... Pats netikėčiausias vaizdas parodytas kolegės: ant motociklo trijų asmenų šeima – tėvas už vairo, mama už nugaros ir tarpe jų mamos prilaikomas stovi kokių vienerių metų kūdikis. Kai reikia judėti ir judėti greit (kas įmanoma turbūt tik su motociklu), dažnai nemąstai apie pavojus: apie kamščius gatvėje žmonės kalba kaip mes apie orą ir daugelis viešai deklaruoja nemeilę Džakartai, tačiau tik čia tarptautinės kompanijos ir didesni šansai susirasti darbo. Kaip sakė vienas iš vietinių: turbūt apie 40 procentų Džakartos gyventojų bedarbiai. Tai tie, kurie siūlo gatvėse savo azijietiškus gardumynus, prašo išmaldos ir demonstruoja anglų kalbos žinias, praeinančiam europiečiui šaukdami: mis, lady, where are you going? Jei mėgsti ištirpti minioje, geriau ten nevažiuok. Beje, vairuoja jie kaire kelio puse.

Kas buvo Indijoje, pasakojo, ką reiškia perpildytas jų autobusas: jei sakoma, kad į autobusą telpa 50 žmonių, tai jų ten bus 200. Aišku, po dešimt bus prisikabinę prie kiekvienų autobuso durelių iš lauko pusės. Tad mano nustebimas pamačius autobusą su 10 žmonių, važiuojančių lauke, buvo nuramintas: čia jie važiuoja dar saugiai. Beje, autobusai važinėja su atviromis durimis (spėju, kad viduje nėra kondicionierių, o be jų uždaroje patalpoje būtų neįmanoma), duryse stovi po rėkiantį vaikinuką, o rėkia jis pasirodo, kur važiuoja tas autobusas, ir toks jo darbas.

Be tamsos lauke pasitiko mus dar ir karštis, sumišęs su drėgme bei Azijos kvapais. Jausmas kaip tropinėje saunoje – iš karto apsipili lipniomis oro dalelėmis. Džakarta yra šiek tiek į Pietus nuo pusiaujo. Pas juos yra du sezonai – lietingasis ir sausasis. Kovo gale, kai ten buvau, buvo lietingasis sezonas, ir jei pastoviai nelijo, tai bent buvo debesuota. Nepaisant to, karštis apie 30 ir daugiau. Naktį – kokie 26. Instinktyviai esi pripratęs, kad po lietaus oras tampa gaivus ir, kad ir kaip prieš tai būtų kepinusi saulė, lietus tarsi nuplauna kaitrą. Savo kailiu teko pajausti klimato skirtumus: po lietaus lygiai tokia pati sauna. Lietingasis sezonas tęsiasi nuo rugsėjo iki balandžio, tačiau, pasak vietinių, dėl klimato atšilimo kartais ima ir palyja birželį...

Žmonės -labai draugiški ir išoriškai skirtingi. Patys indoneziečiai juokauja, kad pas juos galima sutikti visų tipų žmonių. Ne, europietiškas tipas tikrai nedominuoja, nors nenustebčiau, jei jo irgi būtų: Indonezija yra buvusi olandų kolonija. Po to pas juos atėjo japonai, taigi kai kurie tikrai panašūs į japonus, kai kurie yra aukšti, kai kurie leido man pasijausti moterimi gigantu (Lietuvoje esu vidutinio ūgio), kai kurie labiau panašūs į arabus, nei į azijiečius, dar kiti geltonos odos, bet juodaodžių bruožais. Taigi žmonės ten visokie, aišku, jaučiantys pagarbą Europai, svajojantys pamatyti sniegą, nesuvokiantys, ką reiškia ne tik minusinė temperatūra, bet ir vos keli laipsniai šilumos lietuviškame pavasaryje. Beje, pasirodė, kad visi indoneziečiai turi labai gerą humoro jausmą.

Paslaugų sfera tokia, kokia turėtų būti Lietuvoje per krizę. Jei pas mus padavėjas paklausia garsiai bendrai visų, ar kas nors norėtų kavos, tai ten prieis prie kiekvieno asmeniškai. Du kartus! Jei kalbėsi su šalia sėdinčiu kolega, tai palauks, kol baigsi ir tik tada klaus. Parduotuvės panašios į mūsų turgus – prekių begalybė ir visos jos iš Kinijos. Jei rimtai turėčiau pirkti kokį nors rūbą, ištiktų depresija. Indoneziečiai pasinešę dėl technikos, vietinė mergina pasakojo, kad jie labai dažnai keičia mobiliuosius, o jos pačios telefonas toks, kokio iki tol nebuvau net mačiusi. Man įdomiausia buvo maistas: prieskoniai, kavos, arbatos. Kadangi esu pamišusi dėl kino, tai įsigijau kino filmą – prekybos centre, panašiame į mūsų Gariūnus. Pardavėja visuomet patikrina prieš paduodama prekę pirkėjui, ar ji veikia. Iš tiesų šis faktas man jau turėjo būti ženklas, kad kažkas ne taip: nors ant kompakto viršaus aiškiai parašyta, kad yra angliški titrai, tačiau iš tiesų jų ten nėra..

Ach Azija.. Niekada nesidomėjau egzotiškais kraštais, labiau sakyčiau, jog tikėjausi, kad niekada neteks ten nuvykti (nuo minties, kad ten patalpose laksto driežai, o kai kurie žmonės sugeba viešbučio kambariuose aptikti net gyvačių, man darosi silpna), bet dabar turiu prisipažinti, kad tas kontinentas turi kažką užburiančio ir unikalaus. Ir net ne tai, jog ten visada vasara ir kad trumpam pilką Lietuvos dangų gali pakeisti į pusiaujo žalumas - tas kvapas, tie garsai ir skoniai, šilti žvilgsniai... Reikia grįžti bent jau tam, kad pamatytum, kaip ištirpsta visos nuostatos apie žmones, jų būdą, religijas, pomėgius ir prieš akis atsiveria kitas pasaulis.