2010 m. rugsėjo 22 d., trečiadienis

Ir dar kartą apie kiną

Pagalvojau, kad per šiuos metus greičiausia jau peržiūrėjau daugiau filmų nei per praeitus. Ir tada susimąsčiau, kad žmonės įvairiais laikotarpiais yra linkę įklimpti į tam tikras aistras. Vieniems tai stalo ar kompiuteriniai žaidimai, kitiems – skaitymas, žvejojimas, piešimas, mezgimas, virimas. .. ir tada galvoju, kad visos tos mažos ar didelės aistrelės keičia viena kitą ir duoda peno visokiems apmąstymams ir pasisakymams bloguose.
Kažkada ir aš mezgiau. Bet prieš maždaug metus nusprendžiau, kad nedarysiu to daugiau niekada, kad nuo šiol megztus daiktus pirksiu arba užsisakysiu pas profesionalus. Tiesiog mezgant yra užimtos rankos ir tai yra veikla, kuria gali užsiimti išskirtinai vienas, nes juk mezgant negali gerti vyno su drauge, sėdėti su mylimuoju ir spoksoti filmą.
Dar kartas nuo karto pabandau būti virėja. Nepaisant to, kad virėja būti šiais laikais yra labai paprasta, ši veikla niekada netaps mano aistra - aš neturiu natūralaus tai sričiai reikalingo smalsumo, ant mano palangės neauga nei bazilikai, nei petražolės, nei rozmarinai ir baisu prisipažinti, bet šių žolių aš net nepažinčiau. Ir pyragai man pavyksta tik kas antrą kartą, tad tikrai žinau, kad sekantį kartą jau bus valgoma.
Liūdna pripažinti, bet knygos pas mane kaupiasi neskaitomos. Maždaug prieš pusmetį griežtai nusprendžiau, kad nebegalima pirkti jokių knygų, kol nebus perskaitytos visos, gulinčios lentynose. Turiu prisipažinti, kad nuo metų pradžios perskaičiau Kobo Abės „Moterį smėlynuose“, Vladimiro Nobokovo „Lolitą“, Henrio Milerio „Ožiaragio atogrąžas“ ir... viskas!!! Na dar keli Čechovo apsakymai, eilėraščiai, kuriuos paskaitau nuolat...
Taigi kino istorijos kol kas mano gyvenime lenkia istorijas, kurios galėtų būti perskaitytos ir atsiskleistų vaizdais ne televizoriaus ar kino ekranuose, o savaip nuosavoje sąmonėje. Mano kriterijus geram filmui yra supratimas, kad tokios istorijos aš nesugalvočiau. Man patinka europietiškas kinas, lėtas, kur veiksmas vyksta ne išoriniame pasaulyje, bet žmogaus viduje. Patinka, kai išeinu iš kino salės arba išjungiu kompiuterį ir suprantu, kad tai buvo naujas dar niekur nematytas požiūris į mane supantį pasaulį.
P. S. Nuotrauka iš filmo "Svajotojai".

12 komentarų:

  1. Mezgant visai gerai žiūrisi serialai :)

    AtsakytiPanaikinti
  2. Tik nepradėk keliauti. Alkoholiko gyvenimas vyksta tik per išgertuves, o tarpai tarp išgertuvių yra tuščias nereikšmingas laiko tarpas. Pradėjus keliauti, gyvenimas irgi pasidalija į dvi dalis:
    1. pasiruošimas kelionei (ėjimas į darbą, pinigų kaupimas, planavimas, pasakojimas visiems, kur ruošiesi vykti ir t.t.);
    2. pats gyvenimas - t.y. kada kažkur vyksti.

    Ir lygiai kaip alkoholikas niekada negali pasisotinti. Jau grįžinėjant galvoje pradeda ūžti nuo minčių, kiek daug vietų dar PRIVALAI aplankyti.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Kaip aš, rašydama apie aistras, pamiršau keliones?!! :) Nežinau kaip dėl galimybės susirgti, bet turiu pasakyti, kad keletą vietų, kur norėčiau pabūti, turiu. Bet mano kelionės nėra susijusios su noru kuo daugiau aplėkti ir pamatyti, labiau su noru įsilieti į tenykštį gyvenimą, bent trumpam. Tiesa, šiemet niekur nekeliauju, sulaukiu keistų klausimų ir nusistebėjimų dėl to, bet kažkaip nepasakyčiau, kad blogai jaučiuosi.

    AtsakytiPanaikinti
  4. Na taip, vien pralėkti, kad užsidėtum pliusiuką - ir man netinka. Bet viena yra norai, kita - galimybės. Dabar spjoviau į visas parodas ir varlinėjau 2 pavakares iki nakties Berlyno gatvėmis, kol nebejausdavau kojų. Tai kaip čia skaitosi? Nepernešu muziejų lankymo, norisi gyvo gyvenimo. Todėl taip traukia Europos gatvelės ir aikštės, kur pilna žmonių. Kažkiek tarp žmonių gali pabūti važiuodamas dviračiu, ieškodamas pavalgyti, nakvynės, pasiklausti kelio... Prisėdęs šalia kito ant suoliuko išgerti išsineštą kavą... Galvoju, svarbu yra kalbinti vietinius žmones, bendrauti. Tada galbūt galima sakyti "buvau"?

    Btw, ką tik parsisiunčiau The Dreamers. Mėginsiu žiūrėti :)

    AtsakytiPanaikinti
  5. Man keliaujant irgi labiausia patinka miestai, kažkaip visai netraukia karšti ir tingūs pajūriai...
    Kaip filmas? :)

    AtsakytiPanaikinti
  6. 1. Pradžioje - disclaimeris: esu žmogus ribotas, siaurų pažiūrų, todėl visokie ala homoseksualiniai ir link tokių tempiantys mandrumai bei vieši jerk off'ai - ne mano skoniui. Kaip tai galbūt kam nors neatrodytų išlaisvinančiai ir moderniai. Mano paties paauglystė-jaunystė praėjo be tokių ekstremalumų, ir skirtingai nuo daugelio kitų man nenutikusių dalykų, šito aš nepasigendu.
    2. Kažkaip ligotai ir nešvariai atrodo tos iš dantų niekada neištraukiamos cigaretės.
    3. Nesuprantu prancūzų. Nesu turėjęs su jais reikalų, nesu sutikęs, nesu buvęs Paryžiuje. Todėl filmuose jie man atrodo keisti, nesuprantami, dažnai nenormalūs. Ką aš žinau, gal jie tokie yra iš tikrųjų, gal čia pigiai pataikaujama stereotipams, gal jie (prancūzai) gyvenime yra labai jau įsijautę į savo rolę - būti prancūzais. Tas paranojiškas noras streikuoti, kelti riaušes... Aš pats labiau mėgstu tvarką ir drausmę.
    3. Žiūrėdamas galvojau, mes (turiu omeny mūsų visuomenę apskritai) tuo metu (70-80 aisiais) žiūrėjome visai kitus filmus, kalbėjome visai kitomis kalbomis, gyvenome visai kitokį gyvenimą. Dėl to tapome visai kitokie. Manau, buvome nepataisomai apiplėšti.

    AtsakytiPanaikinti
  7. Pamenu, kai mačiau šį filmą pirmą karta, tai jis mane irgi šokiravo. O kas dėl prancūzų, tai jie man labai patinka ir filmai patinka, ir cigaretės žavu. Ir behoma atrodo gerai. Visai kas kitą stebėti šių laikų depresyvų jaunimą visais būdais iš Vilniaus besisytengiantį padaryti bohemišką Paryžių, nepaleidžiantį iš dantų cigarečių, iš rankų - alkoholio, iš lovos - vedusių vyrų. Kaip jau kartą esu minėjusi: viskas yra gerai, bet kas prancūzams yra natūralu (net jų poza būti prancūzu man natūrali), tas lietuviui yra dirbtina ar net vulgaru.

    AtsakytiPanaikinti
  8. Na, bent viename mūsų nuomonės sutampa - francūzai yra kitokie. Bet filme aš nepamačiau jokio ypatingo kitokio požiūrio. Nors, prisipažinsiu, stengiausi iš visų jėgų. Rimtai. Dar labai stengiausi, kad tas filmas man patiktų :) Nu, nesinori pasirodyti buku, nieko apie kino meną nenusimanančiu stuobriu. Bet mačiau tik atsitiktinę, kažkokiame evoliucijos akligatvyje užstrigusią Geschwister porelę. Lygiai taip pat buvo galima papasakoti apie bet kokį kitą žmogų, turintį kokią nors retesnę mutaciją, negalią ar ligą. Niekaip negalėjau rasti, kurioje vietoje čia ypatingumas - ar papasakotoje istorijoje, ar operatoriaus darbe, ar siužeto linijoje... Galvoju, gal ypatingumas tame, kad taip ir nebuvo oralinio sekso scenos - kas būtų buvę labai natūralu ir vietoje. Toks sort of akibrokštas - turėjo būti, o nebuvo. O tas amerikoniukas viską daugmaž teisingai susakė - ir dėl nebrandumo, ir dėl revoliucijų... Sorry, rimtai esu gatavas stuobrys.

    AtsakytiPanaikinti
  9. Viską manau tu tame filme gerai supratai, tiesiog antro tokio filmo nesu mačiusi ir tuo man jis geras. Seniai šiaip jį žiūrėjau, tiesa, antrą kartą irgi nesiveržiu peržiūrėti. Kitą kartą pasistengsiu insipruoti tave parsisiųsti ką nors geresnio ;)

    AtsakytiPanaikinti
  10. Dėkui, paguodei :) Ne, nereikia "ką nors geresnio". Skaitau čia, nes man įdomus būtent tavo skonis ir supratimas. Net jeigu ir (nes?) nesutampa su manuoju. Aš nesu toks subtilus, ar kaip ten... Todėl tau tektų smarkiai regresuoti, kad pataikytum :)

    AtsakytiPanaikinti
  11. Baik tu, aš - tik eilinė mėgėja. Kinas šiais laikais viena pigiausių pramogų. Toli man iki ekspertės :)

    AtsakytiPanaikinti
  12. Aš ir nelaikau tavęs eksperte :)

    AtsakytiPanaikinti