2011 m. rugpjūčio 7 d., sekmadienis

Aš dar prisimenu tą žvaigždę

Pavyzdžiui, prisipažinti, kad žiūri romantinius filmus nėra čia jau taip ir gerai. Tokia informacija gali ganėtinai diskredituoti reputaciją ir greičiausiai dar labiau sumažinti ir taip negausų mano blogo lankytojų skaičių. Bet tiesa yra ta, kad maždaug prieš du metus buvau įtikinta, jog romantinis tėra dar vienas kino žanras, kuriame kaip ir bet kuriame kitame žanre, būna šedevrų ir būna visai blogų dalykų. Nesu apsėsta romantikė, tie kurie mane pažįsta, greičiau pasakytų, kad yra priešingai – turiu ir visada turėjau labai savotišką romantikos supratimą. O apie kiną supratimą, pasak S. Valiulio, žmogus įgauna peržiūrėjęs jų maždaug 2000. Aš, nors peržiūriu apie 150 per pastaruosius kelis metus, tikrai negalėčiau pretenduoti į kino ekspertus.

Šito teksto pavadinimui paėmiau frazę iš labai nevykusio romantinio filmo, kurio pavadinimo nepamenu dėl metimo registruoti tai, ką žiūrėjau (grįšiu prie šio įpročio). Iš tiesų romantiniam filmui nereikia labai daug: tik nebanaliai ir nenuvalkiotai susuktos meilės istorijos ir dar gerai būtų simpatiški aktoriai, nes, baisu ir prisipažinti, bet į gražius žmones yra žymiai mieliau žiūrėti. O kas gadina romantiškus filmus? Man pirmiausia gadina tokios kaip pavadinimas ar panašios frazės. Holivudo romantinių filmų žudikas yra dar ir nuspėjamumas: jau pradėjęs žiūrėti filmą gali būti tikras, kuo visa tai baigsis (dėl šito bruožo vyriškoji kompanijos dalis dažniausia filmo iki pabaigos neištraukia). Toks jausmas, kad Holivudas yra atradęs gero filmo, panašiai kaip Lietuva vis bando atrasti eurovizinės dainos, formulę: du žmonės, kurie negali būti kartu dėl bet kokių labai paprastai suvokiamų priežasčių, per filmą kelis kartus vos vos „nesusimeta“, o pabaigoje spjauna į visas taisykles, įsipareigojimus ir triumfuoja meilė. Gale dar būna išaiškinama, kad taisyklės ir įsipareigojimai šiuo atveju buvo blogiečiai ir buvo verta į juos spjauti. Tokių filmų yra begalybė ir visus aš juos mačiau. Juokauju. Tiesa yra tokia, kad šią savaitę peržiūrėjau „Something Borrowed“ ir pasijaučiau truputi beviltiškai. Aišku, protingi žmonės jau yra pasimokę ir tokių filmų net nežiūri, bet aš juk turiu kažkaip pasiekti savo 2000 :)

O jei rimtai, po to filmo namuose užvirė diskusija apie Europos ir Amerikos skirtumus. Aš niekada nebuvau Amerikoje , o ir šiaip, esu įsitikinusi, kad tai yra tokia didelė šalis, jog kaltini jos rinką gaminant vien banalybes būtų kvaila: tiesiog banalybės yra tai, kas apsimoka, ir dažniausia gerai pareklamuotos sukasi viso pasaulio kino teatrų ekranuose. Europoje irgi visko yra. Net beviltiško stengimosi pasivyti Ameriką būtent toje vietoje, kur, mano supratimu, visiškai to daryti nereikėtų. Nes tas narkotizuojantis vaizdo ir garso poveikis, nustelbiantis pačia filmo mintį, tikrai įtraukia. Esu mačiusi tikrai blogų Holivudo filmų, bet tokių, iš kurių žmonės tiesiog išeitų, beveik – ne. Esu mačiusi gerų europietiškų filmų, iš kurių žiūrovai bėgdavo tuntais.

Bandžiau prisiminti, koks yra geriausias matytas romantinis filmas. Aš labai mėgstu europietišką kiną, bet niekaip negalėjau atkasti jokio romantinio, kuris būtų įstrigęs į atmintį. Turbūt bus virš banalumo, bet manau, kad vienas iš šio žanro šedevrų turėtų būti „Asmens sargybinis“, po to man labai linksmai susižiūrėjo „Love Actually“ (tikrai ne šedevras, bet kažkada mėgau jį), „Prieš saulėtekį“ ir „Prieš saulėlydį“ irgi yra labai geri filmai, kurie iš dalies atspindi mano požiūrį į romantiką. Žinau dar kelis, bet vėl - tai būtų vieni iš daugelio, o tas pats geriausias, kuris tiktų ir vyriškai ir moteriškai auditorijai, kuris neturėtų vietų, kurios būtų juokingos iki tiek, kad geriausia jas būtų iškirpti (niekaip nesuprantu, kaip jos apskritai lieka filme, prie kurio kūrimo prisideda tiek daug žmonių?) arba jau yra matytas ir paskendęs informacijos sraute, arba dar laukia savo eilės. Pamenu, labai gerų filmų mačiau paauglystėje, kai LRT pradėjo rodyti elito kiną. Atrodo, kad iš to laikotarpio tikrai atrasčiau tą tikrai vertą geriausio. Bet vėl gi, tuo metu mane nustebinti buvo pakankamai paprasta - juk viskas vyko pirmą kartą! Tikrai, turiu pripažinti, kad geriausio filmo rinkimus apsunkina dar ir tai, jog, peržiūrėjus tiek kino, labai sunku išvysti ką nors originalaus, t.y. kokį nors įdomesnį susimetimo būdą, kuris nebūtų dar vienas prieš tai matytos istorijos atkartojimas.

O koks jums geriausias romantinis filmas?

Ech, tas užsitęsęs romantinis periodas. Ir kur visai tai nuves?? Prie muilo operų??... (fone girdisi beldimas į medį :)))