2010 m. liepos 14 d., trečiadienis

True love

Taip karšta, kad net rašyti sunku. Ir per karštį rašyti apie meilę - lyg saldinti cukrų. Bet vis tiek. Šį kartą apie nepaprastą meilę ir nors iš tiesų viskas apie autobiografinį filmą, nuo meilės temos jame pabėgti neįmanoma.

Yra keletas momentų kai aš pasijaučiu labai šalta ir racionali. Vieną rytą girdėjau psichologo kalbas, kaip įvertinti, kada žmogus vadovaujasi protu, o kada širdimi. Pagal tą jo teoriją supratau, kad, nepaisant mano minėto šaltumo ir racionalumo, daugelis mano sprendimų yra priimami pasikliaujant širdies balsu: kai padarai ir lauki, kas iš to bus. Bet kur jau bus lietuvaitės širdis kaip kokios ispanės ar prancūzės!!

Visada stebėdavausi moterimis sąmoningai pasirenkančiomis gyventi su smurtautoju, alkoholiku, narkomanu, sėdinčiu kalėjime ir dar begale vyru tipų, kur ir taip aišku, kad nieko gero iš to nebus. Va kur mano tas širdies racionalumas, meilė, man – pasvertas jausmas, absoliutas. Aš niekaip negaliu įsivaizduoti, kad galima mylėti žmogžudį, nes mylėti, tai sutikti su žmogumi, pritarti jo poelgiams. Mano mama mėgdavo kartoti: „pažiūrėk į jo draugą ir suprasi, kas jis“. Antroji pusė automatiškai yra draugas, tai jei aš gyvenu su smurtautoju, pažiūrėjus į jį būtų galima spręsti apie mane. Na ne tai, kad aš mušuosi, labiau tai, kad mėgstu būti žeminama. Žinau, gyvenime nebūna nei vien balto, nei vien juodo, bet yra dalykų, kurie labai arti to.

Taip jau kokį trečią kartą bandau aprašyti neseniai per televizorių matytą biografinę dramą „Modiljani“. Autobiografiniai filmai patinka tuo, kad per trumpą laiką gauni informacijos apie asmenį, kurio galbūt visai nežinojai (o apie Modiljanį (Amadeo Modigliani), tapytoją ir skulptorių, gimusį Italijoje 1884 metais, vėliau gyvenusį ir mirusį Paryžiuje, nežinojau beveik nieko). Dažnas šių laikų menininkas atsiriboja nuo bohemos, nes suvokia, kad tik darbu gali gauti tam tikrų rezultatų ir susidaro toks įspūdis, kad bohemoje lieka tie, kurie nori būti šalia meno, bet jo nedaro. Visai kitaip, panašu, buvo 20 amžiaus pradžios Paryžiuje, kur gyveno galbūt didžiausia to meto menininkų koncentracija Europoje.

Filmas “Modiljani“ prasideda jaunos moters sakiniu: „Ar aš kalta, kad mylėjau?“ Žana, Modiljani paskutinioji moteris, likusi su juo iki pat mirties, pagimdžiusi jam dukrą ir vos nepagimdžiusi antro vaiko, ir yra tas moters tipas, kuris mane nepaliaujamai stebina. Tapytojas – aktyvus bohemos dalyvis. Narkotikai ir alkoholis – būdas pasiekti dugną ir taip atrasti savyje dar daugiau kūrybinių galių (pasak biografų, Modiljani sąmoningai rinkosi save nuodyti). Prie viso šito: kova su Pikaso, skurdas, nepripažinimas, savęs ieškojimai – tik dar daugiau dalykų, dėl kurių reikėtų tokio žmogaus vengti. Ir nors save puikiai įsivaizduoju atsisakančią tam tikrų karjeros ambicijų dėl mylimo žmogaus, ta prasme, kad įsivaizduoju save esant talento šešėlyje, bet turbūt niekada sąmoningai nesirinkčiau kartu degraduoti. Tik tiek, kad Žana, gali būti, neturėjo kito pasirinkimo... Jau minėjau: prancūzės širdis - ne lietuvaitės širdis..

Daug lengviau žiūrėti tokius filmus kaip „New York I love you“, nes jie suteikia vilties, jie įneša tikėjimo, kad galima iš esmės gyvenimą praleisti nerūpestingai. Pamenu, kažkada klausiausi diskusijos apie lemtingus gyvenimo vyrus, kalbėjo lyg ir Valinskienė, kuri niekaip negalėjo prisipažinti, kad Valinskas jai visgi lemtingas ir be jo daug kas jos gyvenime būtų kitaip. Aišku, būna, kad žmonės šiaip gyvena kartu ir nepakreipia niekaip vienas kito karjeros, ateities planų. Bet kas jei esi su stipriu žmogumi, kuriam reikia aukotis? Kas jei esi su menininku, ir tavo gyvenimas toks pat nepastovus kaip ir jo nuotaikos?

Besąlyginė meilė man atrodo įmanoma tik esant labai jaunam. Kai tau šešiolika ir tu iki tiek nepažįsti gyvenimo, kad nėra svarbu, ar jūs iš to paties socialinio sluoksnio, ar sutampa jūsų ateities planai, galų gale, ar jūs turėsit ką nors bendro užaugę. Kai man buvo kokie 11 metų, mano kaimyno klasiokė pasirinko neužaugti: pasikorė savo kambaryje būdama šešiolikos. Savaite ar dvi prieš jos savižudybę, iš gyvenimo savanoriškai išėjo jos draugas. Nežinau tiksliai tos istorijos, bet ėjo gandas, kad jaunuolių tėvai uždraudė jiems susitikinėti. Netekties skausmas tėvus greičiausia sutaikė: mergina buvo palaidota šalia vaikino, ant jų kapo iš augalų buvo suformuota didžiulė širdis. Tai turbūt buvo (gal ir tebėra) gražiausiai prižiūrimas žemės lopinėlis visose miestelio kapinėse, tiesiog galima būtų vesti ekskursijas ir pasakoti Romeo ir Džiuljetos istorijos lietuvišką versiją. O jei jie būtų buvę garsūs ir savo darbais - kurti filmus.