2010 m. rugsėjo 27 d., pirmadienis

Apie kančias ir talentus

Vakar žiūrėjau talentus - kaip visada, perjunginėdama kanalą. Aš taip visada juos žiūriu ir niekada neičiau į studiją, nes ten nebūtų galimybės perjungti kanalo, kai žiūrėti į tai, kas vyksta scenoje, darosi drovu/gėda/nepakeliama/neįdomu. Čia irgi kažkokie mano kompleksai. Kai būsiu pasiutusiai turtinga, turėsiu asmeninį psichoanalitiką, kuris išspręs visas mano asmenybės problemas, o kol kas tenka gyventi su trūkumais.

Daugiausia kartų pakeisdavau kanalą per Dianos pasirodymą. Tiesiog ta nuoga emocija ir toks visiškai atviras skaudulių išsakymas ant scenos vertė mane nepatogiai jaustis. Na mergina pateko į kitą etapą, kaip suprantu, tada ji turės dainuoti kitą dainą ir, norėdama padaryti nemažesnį įspūdį, ji turės pasirinkti nemažiau emociškai paveikų kūrinį. Toks maždaug galėtų gimti, jei per tą laiką ją paliktų vaikinas arba grįžtų tėvas ir vėl išeitų. Aišku, kalbu labai ciniškai, tačiau ši mergina man priminė jau seniau mano apkalbėtą talento ir kančios temą.

Galvoju, kartais kančia yra priežastis, kodėl mes kažką darome. Net didžioji dalis kuriančių vienaip ar kitaip yra įtakoti kažkokių vaikystės ar paauglystės traumų, nenusisekusių tėvų istorijų, ligų, fizinių trūkumų.

Kiek laimingų, turtingų, gražių žmonių yra tapę garsiais rašytojais, filosofais, atradėjais? Kiek kartų esu girdėjusi, kad poezijai reikia dramos? Ir geriausia, kai ta drama būna ilgalaikė: blogi tėvų tarpusavio santykiai, blogi tavo santykiai su tėvais, paauglystės traumos, kurias stengiesi ne pamiršti, bet užaštrinti, prisiminti, akcentuoti, dėl to išskirti save iš kitų. Ir taip pamąsčiusi, aš supratau, kodėl nustojau rašyti. Nes aš pavargau vesti save iš proto, aš pavargau gyventi pastovioje sudirgimo būsenoje, kai atrodo, kad nenurimsi tol, kol čia pat nepagimdysi tos minties, kuri jau kuris laikas graužia gerklę, kuri yra trukdis dirbti, mokytis, bendrauti. Vieną dieną aš kažkaip atėjau į normalią būseną ir man ten taip patiko, kad neturiu priežasties ir noro grįžti atgal.

2010 m. rugsėjo 22 d., trečiadienis

Ir dar kartą apie kiną

Pagalvojau, kad per šiuos metus greičiausia jau peržiūrėjau daugiau filmų nei per praeitus. Ir tada susimąsčiau, kad žmonės įvairiais laikotarpiais yra linkę įklimpti į tam tikras aistras. Vieniems tai stalo ar kompiuteriniai žaidimai, kitiems – skaitymas, žvejojimas, piešimas, mezgimas, virimas. .. ir tada galvoju, kad visos tos mažos ar didelės aistrelės keičia viena kitą ir duoda peno visokiems apmąstymams ir pasisakymams bloguose.
Kažkada ir aš mezgiau. Bet prieš maždaug metus nusprendžiau, kad nedarysiu to daugiau niekada, kad nuo šiol megztus daiktus pirksiu arba užsisakysiu pas profesionalus. Tiesiog mezgant yra užimtos rankos ir tai yra veikla, kuria gali užsiimti išskirtinai vienas, nes juk mezgant negali gerti vyno su drauge, sėdėti su mylimuoju ir spoksoti filmą.
Dar kartas nuo karto pabandau būti virėja. Nepaisant to, kad virėja būti šiais laikais yra labai paprasta, ši veikla niekada netaps mano aistra - aš neturiu natūralaus tai sričiai reikalingo smalsumo, ant mano palangės neauga nei bazilikai, nei petražolės, nei rozmarinai ir baisu prisipažinti, bet šių žolių aš net nepažinčiau. Ir pyragai man pavyksta tik kas antrą kartą, tad tikrai žinau, kad sekantį kartą jau bus valgoma.
Liūdna pripažinti, bet knygos pas mane kaupiasi neskaitomos. Maždaug prieš pusmetį griežtai nusprendžiau, kad nebegalima pirkti jokių knygų, kol nebus perskaitytos visos, gulinčios lentynose. Turiu prisipažinti, kad nuo metų pradžios perskaičiau Kobo Abės „Moterį smėlynuose“, Vladimiro Nobokovo „Lolitą“, Henrio Milerio „Ožiaragio atogrąžas“ ir... viskas!!! Na dar keli Čechovo apsakymai, eilėraščiai, kuriuos paskaitau nuolat...
Taigi kino istorijos kol kas mano gyvenime lenkia istorijas, kurios galėtų būti perskaitytos ir atsiskleistų vaizdais ne televizoriaus ar kino ekranuose, o savaip nuosavoje sąmonėje. Mano kriterijus geram filmui yra supratimas, kad tokios istorijos aš nesugalvočiau. Man patinka europietiškas kinas, lėtas, kur veiksmas vyksta ne išoriniame pasaulyje, bet žmogaus viduje. Patinka, kai išeinu iš kino salės arba išjungiu kompiuterį ir suprantu, kad tai buvo naujas dar niekur nematytas požiūris į mane supantį pasaulį.
P. S. Nuotrauka iš filmo "Svajotojai".

2010 m. rugsėjo 10 d., penktadienis

2009 metų likučiai

Pamenu, kad 2009aisiais kažkuriuo momentu buvo užėjusi visko kolekcionavimo manija: perskaitytų knygų, pamatytų filmų ir t.t. Turiu pasakyti, kad plano nesilaikau, bet betvarkydama darbo stalą radau 2009 metais matytų filmų sąrašą (ėjimus į kino teatrą dažnai žymėjau kalendoriuje, o sąrašas "gamintas" pagal jį, papildant kelias matytais namuose, tad gavosi gana tikslus).
Taigi, kad jis nenusimestų, surašau čia:
  1. Pepertum Mobile
  2. Kita meilės istorija
  3. Ištvirkimas ir išmintis
  4. Rumba
  5. Il Divo
  6. Tohoe ežeras
  7. Šokėjai
  8. Saldus gyvenimas
  9. Laiko garsai
  10. Tarp sienų
  11. Kamino
  12. Sukti reikaliukai
  13. Delta
  14. Repriza
  15. Rugpjūčio šventė
  16. Mano sesers globėjas
  17. Nimfomanės dienoraštis
  18. Skaitovas
  19. Laumės vaikas
  20. Apokalipto
  21. Dvi dienos Paryžiuje
  22. Paryžius
  23. Nuotakų karai
  24. Piršlybos
  25. Atostogos
  26. Sensacija
  27. Karalienės sesuo
  28. Tarp dviejų mylimųjų
  29. Negyvėlis
  30. Malholando kelias
  31. Lietuvio genas
  32. Kava ir cigaretės
  33. Ačiū, kad rūkote
  34. Kutenimai
  35. Pavasaris, vasara, ruduo, žiema ir vėl pavasaris
  36. Dievai tikriausia pamišę
  37. Maradona pagal Kusturicą
  38. Pasaulis yra didelis ir išsigelėbimas slypi už kampo
  39. Tušti namai
  40. Reičel išteka

O jei reikėtų apibendrinti, tai per Il Divo ir dalį Saldaus gyvenimo miegojau. Nuotakų karai ir Piršlybos yra absoliučiai blogi filmai (vien iš pavadinimo aišku), Perpertum Mobile ir Kutenimai yra šiaip nevykę lietuviški bandymai. Per 2009 buvo pažiūrėti du dokumentiniai (apie lietuvio geną ir apie Kusturicą), kurie vienodai vidutiniški, o šiaip visi kiti yra daugiau maži geri filmai, kuriuos verta buvo pamatyti su tais žmonėmis, su kurias juos ir žiūrėjau :)

2010 m. rugsėjo 8 d., trečiadienis

Yra kaip yra arba visiškai apie nieką

Ruduo. Tik šiemet nesibarsto sentimentai ir viskas atrodo žymiai paprasčiau. Imu galvoti apie Kalėdas, imu įsivaizduoti, kaip vieną dieną snigs, o aš ramiai gėrėsiuosi vaizdu. Tiesa, toks jausmas, kad atsitiko neįmanoma: karštis buvo pabodęs iki tiek, jog jau maniau, jis niekada neišgaruos iš mano odos, darbo kabineto ir namų sienų, bet dabar kartais būna šalta ir pečius tenka apsigaubti šaliku, ir vakarais nesinori lįsti iš namų. Nesinori ir rašyti. Nes kinas nebesukrečia (aną savaitgalį buvo Julie & Julia, geriau negu tikėjausi), įvykiai visuomenėje tik nustebina arba prajuokina, bet ne iki tokių gelmių, kad viskas išsilietų ant balto kompiuterinio lapo.

Esu kažkur. Skaitau (dažniausia blogus) ir mąstau tyliai. Žiūriu krepšinį ir sergu už Lietuvą. Tikiu jais ir tikiuosi geriausio.

O dienos pasidarė trumpos, per trumpos, kad sugebėčiau čia pat ir neskrajoti padebesiais, ir pakilti virš kasdienybės.

Ar kada susimąstėt, kaip gyventume, jei praeityje būtume priėmę kitus sprendimus? Pavyzdžiui aš visą laiką maniau, kad būsiu filologė, tačiau studijų pasirinkimo lape iš šešių studijų programų neparašiau nei vienos iš filologijos studijų krypties. Įdomu, ką dabar veikčiau, jei būčiau baigusi tarkim lietuvių kalbą? Ar būčiau po to stojusi į VU Ekonomikos fakultetą arba MRU išlyginamąsias studijas, o po to baigusi kokios nors vadybos magistrą? Manau, kad rašyčiau tai tikrai geriau, dažniau, poetiškiau, dar būčiau perskaičiusi visokias literatūros klasikas, greičiausia būčiau draugavusi ne su tais vaikinais, nes tiesiog likimas mūsų nebūtų suvedęs, turėčiau kitus draugus, kitą darbą, o gal jo neturėčiau ir sėdėčiau užsienyje. Įdomu, ar būčiau nusivylusi studijomis taip kaip daugelis ir galvočiau, kad verčiau buvo stoti ten, kur dabar įstojau.

Neveltui profesijos pasirinkimas yra didelis sprendimas, turintis įtakos visam gyvenimui. Juk tik nedaugelis suprantam, kad profesiją galima pakeisti, bet kai jau suprantam, tada būna vėlu: gyvenimas rodosi toks sudėtingas, pragyvenimas toks brangus ir jausmas toks, kad vos pajudinus grius visas per 5 ar 8 metus pastatytas pasaulis. Gyventi nėra paprasta, todėl geriau visur ir visada elgtis atsargiai.

Taip bandau pasiteisinti žmonėms, kurie mane seka, kodėl kartais dingstu. Nes atrodo, kad, jei bent truputi gyvenimas vyktų kitaip, o jis vyktų kitaip, jei kažkada būčiau priėmusi kitus sprendimus, tai turėčiau daugiau laiko sau, mažiau pavargčiau, daugiau skaityčiau teisingos literatūros ir turėčiau daugiau idėjų ir jėgų blogui. Tik įdomu, kas tada būtų ta antroji medalio pusė?