2011 m. rugsėjo 2 d., penktadienis

Laukimas: The Pessimistic One

Aš manau, kad žmogus gyvena etapais, o vienam iš jų pasibaigus, prasideda kitas. Šį rytą supratau, kad mano gyvenime vyksta kažkas naujo. Stotelėje, klausydama pachmielnų paauglių kalbų apie jų rytinius potyrius, vos nevimtelėjau. Ne dėl to, kad tikėjausi, jog jie vakar visi nešventė, ar mane vimdytų pati situacija – dar nepasiekiau tos ribos, kai negalėčiau jų suprasti, bet jau puikiausiai pasiekiau tą, kai nebenorėčiau būti jų vietoje. Taip man šį rytą prasidėjo ruduo. Vėl įsėdau į vežimą, kuris juda link vasaros laukimo, tik jau kitos. Kartais pagalvoju, kiek laiko žmogus iššvaisto belaukdamas: krepšinio čempionato, gero koncerto, sekančios algos, kol nutirps sniegas, atostogų... Kartais žmogus gyvena vien tik tuo laukimu, o iš tiesų gyvena gerai – tik sulaukęs. Na kiek yra tokių, esančių laimingų čia ir dabar? Kurie nesėdi ir negalvoja, kad ai dabar kaip yra taip yra, bet va kai vesiu, kai turėsiu savo namus, kai uždirbsiu daugiau, kai atšils... Lyg numodeliuotum savo gyvenimą kažkur link, lyg jis gyventų sau vienas atskirai, kaip kokia dvasia, o kūnas sėdėtų ir lauktų prie kompiuterio, pasirėmęs į TV pultelį, ar alaus bokalą, slankiotų darbe galvodamas, kaip bus gerai, kai atsitiks tai, visai greit – už kokių dviejų mėnesių. Ar pastebėjot, kad sulaukus to mistinio kažko dažniausia žmogus randa pasiteisinimą laukti kažko kito: užuot ėmęs ir pašalinęs tą trūkumą, kuris leistų gyventi čia ir dabar, jis susigalvoja naują laukimą, naują pasiteisinimą sau ir įsivaizdavimą, kad kada nors tai jau tikrai gyvens geriau. Užuot pripažinus baisią tiesą: taip, tai ir yra tavo gyvenimas. Ir jis taip slenka. Ir tai yra tai, ką tu prisiminsi: kaip vos akis praplėšdavai rytais ir pagalvodavai, kokia savaitės diena, kaip užsilaukdavai šeštadienio, kaip šeštadieniais užsilaukdavai tų šeštadienių, kai šalia bus mylimasis, kai turėsi daug pinigų, kai nelis lietus, kai nesnigs ir bus šilta... ir kai tai atsitiks, tada iš karto tu pradėsi daryti tai, ką iš tikrųjų mėgsti, gyventi taip, kaip iš tikrųjų norėtum.

Kuris laikas, apėmus tokiam laukimui, man darosi baisu. Baisu, nes laukti darosi vis lengviau – tie mistiniai du mėnesiai iki atostogų prabėga akimirksniu, dienos iki sekančios algos – dar greičiau, o aš vis numodeliuoju tai, ką norėčiau daryti ir kuo norėčiau būti į kažkokį paralelinį pasaulį, kur jau tikriausia gyvenčiau net ne aš, nes ta kita, iš šalies žiūrint, neatrodo mėgstanti laiką švaistyti veltui.

Jei gyvensiu kiek dabar vidutinė miestietė moteris, tai man liko kokie 50 metų, arba – 600 mėnesių. Ne tiek daug ir laukti.