2011 m. lapkričio 15 d., antradienis

Dar vieni metai

Savaitgaliai dabar ramūs ir ilgi. Man atrodo, kad net atradau receptą, kaip sustabdyti laiką – kai pats nustoji bėgęs, tai ir viskas aplink nurimsta. Jaučiu kaip laikas slysta iš po kojų, bet jis kažkoks sulėtėjęs – ilgiausia mano gyvenimo vasara, ilgiausias mano gyvenimo ruduo. Ir be abejo, vieni iš pačių įsimintiniausių gyvenime gerąja prasme. Taip, aš irgi nemaniau, kad taip įmanoma...Tik laikas sraigės žingsniu slenka į Kalėdas, į sniegą – baltą ir šaltą. Greičiau! Bet ne per greit...

O ar pastebit kaip paprastai eina dar vieni metai? Lygiai taip pat: kaip pernai, kaip užpernai... Pokyčiai aplanko mus veikiau kaip kokie senatvės požymiai – mums patiems nepastebimai. Šis įrašas ne naujametinis. Šis įrašas – neįrašas, nes vis dar negaliu-nebemoku susikauti rašymui. Tai tik geras filmas, netikėtai atrastas savaitgalį, bandant surasti kažką šilto, kas lyg pūkine antklode užgultų poilsio dienas. Lietuviškas aprašyme šmėsteli žanras „komedija“. Nepasakyčiau, kad tai ta tikroji komedija, nors vietomis priverčia nusišypsoti, bet gal labiau iš gyvenimo, o ne iš aktorių triukų. Iš esmės nieko nevyksta: ten savo gyvenimus gyvena žmonės. Taip kaip sugeba, nieko daugiau.