Savaitgalio kinas: gatvių karai ir …Meilė

"Lūšnynų milijonieriaus" pirma serija turėtų būti "Dievo mietas". Keista, kad tokį seną filmą pamačiau tik dabar ir dar pastebėjau, kad tokio pobūdžio filmas man ima atrodyti popsas. Įsivaizduoju, ką pasakyčiau, jei dabar pažiūrėčiau kokią romantinę komediją, ir manau, kad reikėtų – tiesiog snobizmas ne visuomet yra savybė su pliuso ženklu. Šis filmas labiau tikroviškas nei "Lūšnynų milijonierius", jo pabaiga savaime nėra tobulo gyvenimo pradžia pagrindiniam herojui, bet iš tiesų galima pajausti, kad visų didžiųjų miestų šanchajai nedaug skiriasi vieni nuo kitų – nei gyvenimo kokybe, nei gyventojų pomėgiais, nei tuo labiau žinojimu, kad iš ten niekada neištrūksi. Filme patiko tai, kad žiūrovas nėra specialiai graudinamas, stengiantis parodyti, kuo žiauresnius likimo smūgius – visi mirštantys savaip kalti dėl savo mirties: įvykdoma gamtinė atranka.

Tai - Brazilų filmas, bet iš esmės nesvarbu, kur tai vyksta, Delio, Niujorko ar Rio de Žaneiro, vargšų kvartaluose -skiraisi tik žmonių odos spalvos, bet ne skurdo lygis ir tikimybė iš ten pakilti: deja, bet daugelis jų ir jų vaikų niekada negyvens kitaip. Ir tai yra daugiau nei vien tik filmas.. Ir čia nepadės jokia humanitarinė pagalba, aukos. Gal ir baisu, bet vienintelė išeitis – tai jų dauginimosi sustabdymas.

O kitas filmas kitoje šalyje kitame didmiestyje, bet jau apie tuos kurie gyvena nepalyginamai šviesesnį gyvenimą. Ir laimingesnį. Vien dėl to, kad myli arba yra mylimi. Daug skirtingų istorijų, susijusių su meile arba flirtu, ir visos jos nutikusios Niujorke. Niekada ten nebuvau, bet sutinku, kad miestas turi savo žavesio. Kaip ir Paryžius, kuriame nufilmuotas pirmasis tos pačios serijos filmas ir kurio, beje, iki galo taip ir nepamačiau... Nežinau, gal buvo ne kokia nuotaika, bet filmas su vaizdais Niujorke pasirodė nepalyginamai geresnis. Tokie filmai man primena "Kavą ir cigaretes" – pasakojama ne tradicinė istorija su užuomazga ir atomazga, bet atskiros trumpos istorijėlės viena tematika. Ir nepaisant to, kad meilė yra viena iš banaliausių temų, filmui "Myliu tave, Niujorke", duočiau 9 balus iš 10. Ir tai - dar vienas filmas, kurį pažiūrėčiau dar kartą, o tokių filmų tikrai mažai.

Užsienio kalbų spąstuose: NEVERMIND

1. Kaip jums toks tekstas: “Europos šalių kultūrinis influensas viena kitai yra didžiulis. Taip yra todėl, kad dėl unijos Europos šalys yra viena kitai open.“?
2. Draugas pasakojo, kad kažkurioje klasėje turėjo dvigubą anglų pamoką: mokytoja vienu metu dėstė ir penktokams, ir jiems, dvyliktokams. Jam labai juokingas prisiminimas iš tų laikų, kaip vienas penktokas, nesuvokdavo, kad anglų kalba yra atskira kalba, o ne lietuviški žodžiai be galūnių. Maždaug: “Iš didel rašt aš išėj iš krašt“.
3. Būna momentų, kai imu manyti, kad lietuvių kalba yra labai mažažodė ir neišraiški. Prieš maždaug pusmetį dalyvavau seminare ir vienas iš pranešėjų kažką kalbėjo apie promošiną. Tiesą sakant, labai džiaugiausi, kad porą dienų prieš buvau išmokusi tą anglų kalbos žodį, nes mokykloje mokiausi vokiškai ir man nėra natūralu tokie kalboje pasitaikantys žodeliai kaip: validumas, performansas, monitoringas, difoltas, eksperiansas, menedžmentas. Nereikia nė išvažiuoti į Japoniją, kad pasijaustum „pasiklydęs vertime“.

Tiesą sakant, tie kostiumuoti dėdės su savo „gudriais žodžiais“ man beviltiškai primena tą penktoką ir visuomet kirba mintis, ar jie tikrai susivokia apie ką kalba – juk jeigu kažkokio dalyko negali paprastai ir suprantamai paaiškinti, vargu, ar jį iš viso supranti.

Kelios dienos Džakartoje

Prieš išvažiuodama ten, bandžiau rasti lietuvių keliautojų informacijos apie tą šalį. Juk mes taip mėgstam Aziją!! Bet viskas, ką perskaičiau, buvo: kvapas ir karštis. Ir turbūt pasakojimas apie kelionę į Indonezijos sostinę Džakartą nėra pats geriausias būdas pradėti naują blogą, bet tegul už mane kalba mano tekstai.

Taigi, informacijos rinkimas, būnant Lietuvoje, nebuvo itin sėkmingas. Į būtinų aplankyti objektų sąrašą įėjo nacionalinis mauzoliejus, didžiausia mečetė ir vos keli žingsniai nuo jos esanti katedra. Tiesa, dėl to, kad kelionė buvo visiškai neturistinė, visi šie objektai liko neaplankyti. Gal kitą kartą? Tada teks vėl ryžtis 16 valandų skrydžiui. Beje, šimto rupijų (vietinis Indonezijos pinigas) moneta, tamsoje mesta į Javos jūrą, dėl savo lengvumo nukrito visai šalia vandens. Dabar belieka tikėtis, kad ją pagriebusi banga nunešė tolyn į vandenis, taip padidindama mano šansus grįžti. O grįžti ten verta ne vien dėl neaplankytų objektų - pasak gido, pamatyti visą Indoneziją, šalį, susidedančią iš apie šešių tūkstančių gyvenamų salų ir dar apie tūkstantį negyvenamų, prireiktų 200 metų. Taigi, ar tikrai verta jaudintis kažko nemačius?

Džakartos oro uostas pasitiko mus azijietiškais kvapais ir kažkokiu nusivylimu po Malaizijos. Tiesa, Malaizijoje nusileidome tik paleisti europiečių turistų ir paimti azijiečius, skrendančius toliau, tačiau turėjome pusvalandį laiko vėl pajusti žemę po kojomis ir nustebti: taip tylu ir modernu. Oro uostai man savaime asocijuojasi su triukšmu, keliamu atvykstančių ir išvykstančių, nuotykių ilgesio ir laimingo grįžimo namo džiugesiu. O Malaizijoje pasitiko stebinanti tyla ir ne dėl to, kad oro uostas savo tuštumu priminė mūsiškį Vilniuje (čia visada jaučiuosi kaip atskridusi į pasaulio kraštą: where all the journeys end..), bet dėl savo modernumo, kur net viduje kursuojantis traukinys uždarytas stikliniame vakuume, nepraleidžiančiame garso. Taigi Džakartoje pasijutau kaip kaime ir tik grįždama atgal supratau, kad greičiausia ten siekiama ne modernumo, bet autentikos.

Pirmas klausimas išėjus lauk mus pasitikusiai vietinei merginai: ar pas jus visada tokiu laiku tamsu? Buvo 7 val. vakaro. Be galo nusistebėjusi mergina vardu Arvi (indoneziečių kalboje v tariasi kaip f, taigi Arfi) pasakė, kad taip tamsu būna visada nuo 6. Beje, Indonezijoje gyvena apie 80 % musulmonų, ir į likusius procentus patenka ne tik katalikai, bet ir budistai bei kitos religijos. Taigi merginų su gobtuvais ant galvų buvo pakankamai daug. Bet Indonezija nėra valstybė, sukurta religijos pagrindu – moterys dėvi tik gobtuvus, jų veidai dažnai labai stipriai dažyti, rūbai ryškūs ir pabrėžiantys figūrą, kai kurios rengiasi visiškai europietiškai, dalis, ypač oficialiuose vietose, rengiasi figūros neišryškinančiais, į akis nekrentančių spalvų rūbais. Kur musulmonas, kur katalikas dažniausia galima atskirti iš vardo, ir ne iš to, kuriuo jie prisistato. Kaip man buvo paaiškinta: mes nemėgstame pabrėžti savo religijos. Kadangi daugelis žmonių turi po kelis vardus, tai bent vienas iš jų būna religinis. Katalikai, tarkim, vadinasi Bernardu, Juliumi, Agata... Ir nors 80 % yra daug, tačiau Džakartoje katalikų procentas turbūt yra didesnis: pakankamai daug moterų gatvėse ir dauguma jų palaidais tamsiais plaukais. Apie žmones gatvėje ir spūstis galėtų būti atskira tema. Oficialiai Džakartoje yra 8 mln. gyventojų. Kaip mėgsta juokauti vietiniai: 8 mln. yra vidurnaktį, vidurdienį - 12. Iš tiesų, niekada prieš tai nebuvau daugiamilijoniniame mieste ir niekada prieš tai nebuvau Azijoje. Gatvėse nežinia ko daugiau: įvairaus kalibro dviračių priemonių ar automobilių. Su motociklu greičiau - buvo paaiškinta. Beje, skirtingai nei kinai, jie nesiėmė vieno vaiko politikos, jie ėmėsi kitos – ne mažiau nei trys žmonės automobilyje kai kuriose gatvėse. Nežinau, kas buvo prieš nusprendžiant taip kovoti su automobilių spūstimis, bet neatrodo, kad juos tai gelbėtų.... Pats netikėčiausias vaizdas parodytas kolegės: ant motociklo trijų asmenų šeima – tėvas už vairo, mama už nugaros ir tarpe jų mamos prilaikomas stovi kokių vienerių metų kūdikis. Kai reikia judėti ir judėti greit (kas įmanoma turbūt tik su motociklu), dažnai nemąstai apie pavojus: apie kamščius gatvėje žmonės kalba kaip mes apie orą ir daugelis viešai deklaruoja nemeilę Džakartai, tačiau tik čia tarptautinės kompanijos ir didesni šansai susirasti darbo. Kaip sakė vienas iš vietinių: turbūt apie 40 procentų Džakartos gyventojų bedarbiai. Tai tie, kurie siūlo gatvėse savo azijietiškus gardumynus, prašo išmaldos ir demonstruoja anglų kalbos žinias, praeinančiam europiečiui šaukdami: mis, lady, where are you going? Jei mėgsti ištirpti minioje, geriau ten nevažiuok. Beje, vairuoja jie kaire kelio puse.

Kas buvo Indijoje, pasakojo, ką reiškia perpildytas jų autobusas: jei sakoma, kad į autobusą telpa 50 žmonių, tai jų ten bus 200. Aišku, po dešimt bus prisikabinę prie kiekvienų autobuso durelių iš lauko pusės. Tad mano nustebimas pamačius autobusą su 10 žmonių, važiuojančių lauke, buvo nuramintas: čia jie važiuoja dar saugiai. Beje, autobusai važinėja su atviromis durimis (spėju, kad viduje nėra kondicionierių, o be jų uždaroje patalpoje būtų neįmanoma), duryse stovi po rėkiantį vaikinuką, o rėkia jis pasirodo, kur važiuoja tas autobusas, ir toks jo darbas.

Be tamsos lauke pasitiko mus dar ir karštis, sumišęs su drėgme bei Azijos kvapais. Jausmas kaip tropinėje saunoje – iš karto apsipili lipniomis oro dalelėmis. Džakarta yra šiek tiek į Pietus nuo pusiaujo. Pas juos yra du sezonai – lietingasis ir sausasis. Kovo gale, kai ten buvau, buvo lietingasis sezonas, ir jei pastoviai nelijo, tai bent buvo debesuota. Nepaisant to, karštis apie 30 ir daugiau. Naktį – kokie 26. Instinktyviai esi pripratęs, kad po lietaus oras tampa gaivus ir, kad ir kaip prieš tai būtų kepinusi saulė, lietus tarsi nuplauna kaitrą. Savo kailiu teko pajausti klimato skirtumus: po lietaus lygiai tokia pati sauna. Lietingasis sezonas tęsiasi nuo rugsėjo iki balandžio, tačiau, pasak vietinių, dėl klimato atšilimo kartais ima ir palyja birželį...

Žmonės -labai draugiški ir išoriškai skirtingi. Patys indoneziečiai juokauja, kad pas juos galima sutikti visų tipų žmonių. Ne, europietiškas tipas tikrai nedominuoja, nors nenustebčiau, jei jo irgi būtų: Indonezija yra buvusi olandų kolonija. Po to pas juos atėjo japonai, taigi kai kurie tikrai panašūs į japonus, kai kurie yra aukšti, kai kurie leido man pasijausti moterimi gigantu (Lietuvoje esu vidutinio ūgio), kai kurie labiau panašūs į arabus, nei į azijiečius, dar kiti geltonos odos, bet juodaodžių bruožais. Taigi žmonės ten visokie, aišku, jaučiantys pagarbą Europai, svajojantys pamatyti sniegą, nesuvokiantys, ką reiškia ne tik minusinė temperatūra, bet ir vos keli laipsniai šilumos lietuviškame pavasaryje. Beje, pasirodė, kad visi indoneziečiai turi labai gerą humoro jausmą.

Paslaugų sfera tokia, kokia turėtų būti Lietuvoje per krizę. Jei pas mus padavėjas paklausia garsiai bendrai visų, ar kas nors norėtų kavos, tai ten prieis prie kiekvieno asmeniškai. Du kartus! Jei kalbėsi su šalia sėdinčiu kolega, tai palauks, kol baigsi ir tik tada klaus. Parduotuvės panašios į mūsų turgus – prekių begalybė ir visos jos iš Kinijos. Jei rimtai turėčiau pirkti kokį nors rūbą, ištiktų depresija. Indoneziečiai pasinešę dėl technikos, vietinė mergina pasakojo, kad jie labai dažnai keičia mobiliuosius, o jos pačios telefonas toks, kokio iki tol nebuvau net mačiusi. Man įdomiausia buvo maistas: prieskoniai, kavos, arbatos. Kadangi esu pamišusi dėl kino, tai įsigijau kino filmą – prekybos centre, panašiame į mūsų Gariūnus. Pardavėja visuomet patikrina prieš paduodama prekę pirkėjui, ar ji veikia. Iš tiesų šis faktas man jau turėjo būti ženklas, kad kažkas ne taip: nors ant kompakto viršaus aiškiai parašyta, kad yra angliški titrai, tačiau iš tiesų jų ten nėra..

Ach Azija.. Niekada nesidomėjau egzotiškais kraštais, labiau sakyčiau, jog tikėjausi, kad niekada neteks ten nuvykti (nuo minties, kad ten patalpose laksto driežai, o kai kurie žmonės sugeba viešbučio kambariuose aptikti net gyvačių, man darosi silpna), bet dabar turiu prisipažinti, kad tas kontinentas turi kažką užburiančio ir unikalaus. Ir net ne tai, jog ten visada vasara ir kad trumpam pilką Lietuvos dangų gali pakeisti į pusiaujo žalumas - tas kvapas, tie garsai ir skoniai, šilti žvilgsniai... Reikia grįžti bent jau tam, kad pamatytum, kaip ištirpsta visos nuostatos apie žmones, jų būdą, religijas, pomėgius ir prieš akis atsiveria kitas pasaulis.