2010 m. gegužės 11 d., antradienis

Noriu emigruoti

Pirmą kartą iš Lietuvos išvažiuoti norėjau, kai rimčiau susidūriau su gydymo įstaigomis. Supratau, kad tam, jog gydytojas prasižiotų, tu turi iš tiesų susimokėti. Prasižiotų – tai reiškia normalia kalba, ne iš aukšto paaiškintų, kas su pacientu vyksta ir, kaip absurdiškai tai beskambėtų, padarytų reikiamus tyrimus. Tąkart kreipiausi į užsienio gydytojus ir konsultacijas gavau visiškai nemokamai.

Antrą kartą iš Lietuvos noriu išvažiuoti dabar. Kai paklausau Gražulio ir Uokos. Man juokinga, kai suaugę žmonės seksą suprimityvina iki tiek, kad svarbu tampa tik „kas kur ir kam kiša“. Įdomu, koks tokiose šeimose gali būti lytinis švietimas? Nesigilinant į smulkmenas, turbūt daugelis esam pakankamai suaugę suvokti, jog seksas yra bendravimo forma, savotiškas dviejų žmonių teatras, jausmų vienas kitam išraiška, kur net pirštų galiukais vienas kitą liesdami žmonės gali išreikšti tiek pat daug, kiek aistringomis glamonėmis ant galinės automobilio sėdynės.

Kai sugėdiji žmogų dėl pernelyg lakios vaizduotės intymumo tematika, gauni atsakymą, kad gėjų paradą reikia uždrausti, nes jie reikalaus santuokų ir vaikų. Nemanau ir aš, kad jau laikas tuokti vienos lyties asmenis, o tuo labiau nesutinku, kad reikėtų jiems leisti įsivaikinti vaikus. Bet nereikėtų įsivaizduoti, kad išsilavinusių homoseksualų vaikas psichologiškai nukentėtų labiau, nei savo tikro tėvo (arba patėvio) prievartaujami, alkoholikų šeimoje augantys, ar smurtą patiriantys vaikai. Lietuvoje tokių yra tikrai per daug. O galų gale kodėl mes turim kažkokiai socialinei grupei drausti išeiti į gatves ir prašyti?? Aš sutinku, kad mes galim neduoti, ko jie prašo, bet kiekvienas laisvas pilietis turi teisę prašyti. Ar kažkuriuos mes laikome labiau žmonėmis? Ir turbūt pirmiausia save, kurie lyg visa žinantys teisuoliai (nes vienas kito nedarom per šikną – sorry, nesusilaikiau), gali nuspręsti, kam duoti teisę rengti viešus susibūrimus.

Kai mes taip leidžiame trypti žmones, aš suprantu, kad nenoriu čia būti. Tada visu kūnu pajaučiu, ką padarė su mumis sovietmetis, kad mums taip trūksta tų išsilavinusiu žmonių, kurie buvo ištremti ir kad mūsų provincialus mąstymas ir yra didžiausias mūsų pačių priešas. O gal čia dar vienas būdas visus iš Lietuvos išvaryti? Juk kuo mūsų bus mažiau, tuo lengviau bus mus valdyti. Kaip ten bebūtų, dabar aš jaučiuosi taip, kad nenoriu gyventi šalyje, kur mušti kitą žmogų yra norma, kur taikiems protestuotojams atidengus savo veidus, juos puola kaukėti chuliganai.

9 komentarai:

  1. Žodis žodin, ką galvoju aš. Net apie išvažiavimą buvo atėjusios panašios liūdnos mintys. Nerimtos, žinoma. Niekur važiuoti aš nesirengiu.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Man irgi dabar visai gerai sekasi, tai nevažiuosiu. Net įdomu, kas čia bus toliau...

    AtsakytiPanaikinti
  3. Tikiu, nuo mūsų taip pat daug priklauso. Nebūtinai kelti revoliucijas ar atlikinėti didingus pertvarkymus. Kartais pakanka būti. Ir vaizdas keičiasi.

    AtsakytiPanaikinti
  4. Dėl gydytojų – manau, šiek tiek suabsoliutini, ne visada ir ne visur tokia situacija, nors aišku, kad Lietuvoje medicinos sistema turi daug trūkumų (bet, pavyzdžiui, daugelyje Europos šalių mokėti reikia legaliai, tarkim kelis šimtus eurų per metus Belgijoj (butokas pasakojo:) vien tam, kad jei kartais atsidurtum ligoninėje neturėtum mokėti dešimtūkstantinių sąskaitų ). Lietuvoje teko susidurti su visokiais gydytojais – ir su rūpestingais, ir su nelabai, ir su tokiais, kuriems esu dėkinga už savo artimųjų gyvybes. Kažin, ar užsieny situacija taip jau visur ir geresnė.

    O dėl homofobijos – taip dėl šito siaubingo ir nesuvokiamo reiškinio ir aš kartais pagalvoju, kad norėčiau gyventi kitur. Kad per daug laiko prireiks Lietuvai, kol kažkas iš esmės pasikeis. Bet ar spjauti ant savo šaknų, kultūros, kalbos, palikti kitus kapstytis neteisybėje ir išvažiuoti būtų teisingas žingsnis? Man tai norisi kad ir simboliniais žingsneliais prisidėti prie Lietuvos keitimosi. Ir nepaisant Gražulių ir visokių budulių, juk pamatėme, kad yra ir daug tolerantiškų, besišypsančių, gerų žmonių. Manau, kad situacija tikrai keisis, tik jau labai lėtai šis procesas vyksta... (kažkaip labai aš čia patetiškai ir patriotiškai:) bijau, kad grįžus į Lietuvą neprabilčiau priešingai)

    Manau, kad pagyventi truputį laiko svetur visiems į sveikatą. Atsiveria kur kas platesnis suvokimas. Aš tai, pavyzdžiui, supratau, kad ir čia ne rojus, Italija nėra vien saulės, atostogų šalis, jau nekalbant apie tai, kad būdamas mainų programos studentas turi daugybę privilegijų, nepalyginsi su emigrantų gyvenimu. Visgi gyventi noriu Lietuvoje, kitur visuomet liksiu svetimšalė, niekuomet negalėsiu pilnai jaustis kaip namie. Tik dėl vienos priežasties turbūt galėčiau likti užsieny, nors tikrai nebūtų lengva, – dėl mylimo žmogaus.

    AtsakytiPanaikinti
  5. Lietuvoje legaliai irgi mokam: kas mėnesį, privalomąjį sveikatos draudimą. Per metus išeina keli šimtai eurų. Ir aš nieko prieš susimokėti legaliai, aš prieš mokėjimą gydytojui į kišenę. Kas Lietuvoje yra norma...
    Sutinku, kad visur yra problemų, kad kalba, kultūra, draugai, tėvai reiškia labai daug ir to negali atpirkti svetimų šalių gerbūvis, kur tu jausiesi visada svetimas. Ir aš už tai, kad mes čia liktume ir kurtume (nuo savęs pradedant), bet kartais reikia taip nedaug, kad ir Lietuvoje pasijaučiau svetima...

    AtsakytiPanaikinti
  6. Man atrodo, per šitokį mėšlą prabrido visos šiuo metu civilizuotomis laikomos šalys. Aš galvoju, išaugsime ir mes. Bet tam turime išbraidyti savo pačių purvynus. Demokratijos ir tolerancijos eksportai man neatrodo 100% patikimai suveikiantys dalykai. Žmonės yra žymiai inertiškesni, negu norėtųsi. Turi eiti laikas, turi kažkaip blukti (blur) žmonių kvailumas, agresyvumas. Juk pas mus pati tų dalykų pradžia.

    AtsakytiPanaikinti
  7. Bet kokia neišsemiama tema yra tas buvęs gėjų paradas. Kasdien vis dar išgirstu ką nors apie tai diskutuojant, va vakar balkone girdėjau iš kiemo kalbant ta tema. Iš tikrųjų, svarbiau turbūt ne būtinai įrodyti savo tiesą, bet kitų žmonių nuomonę priimti be pykčio. Nepaisant to, kad jaučiuosi daugiau nei šimtu procentu teisi, nepasakyčiau, jog esu tolerantiška tai kitai nuomonei.. Žiūriu į juos kaip į kokią nesusipratėlių mažumą, kuriems reikėtų uždrausti kalbėti, kad oro negadintų, ir pati save gėdiju..

    AtsakytiPanaikinti
  8. Sutinku su tavimi. Ir dar pridursiu, kad Tiesa matyt yra ne nenuginčijami argumentai, o kažkas kitkas. Galvoju, gal Tiesa yra, kada tu sugebi išgirsti, suprasti ir priimti kitą - kuris galbūt tau prieštarauja, netgi veidmaniauja ar apsimeta. Bet tai kokiu stipriu reikia būti!

    AtsakytiPanaikinti
  9. sutinku su abiem. tenorėjau pridurti, kad įdomu skaityti :)

    AtsakytiPanaikinti