2011 m. kovo 19 d., šeštadienis

Retrospektyva

Vasario 16-sios proga klausiausi Antano Kulakausko paskaitos. Istorijos žiniomis aš niekada nežibėjau, bet paskutiniu metu istorija man pasidarė labai įdomus dalykas. Iš tiesų po paskaitos jau praėjus dviem mėnesiams man iš galvos vis dar neiškrenta viena jo pasakyta frazė apie tai, kad kuriantis Lietuvos valstybei 1918 m. lietuviškai kalbančių žmonių joje buvo mažuma. Tarkim, lietuviškiausias miestas buvo Šiauliai, jame lietuviškai kalbėjo 25 proc. gyventojų, Kaune lietuviškai kalbėjo 10 proc. žmonių. Kaip suprantu A. Kulakauskas neišskyrė kaimo ir miesto, tiesiog norėjo pasakyti, kad tuo laiku Lietuvoje lietuviškai kalbančių buvo mažuma. Man įdomu štai kas: 1918 m. tie gyventojai, apie kuriuos kalbam, buvo mūsų proseneliai. Reiškia, dauguma mūsų prosenelių nekalbėjo lietuviškai. Iš savo šeimos žinau (na seneliai irgi turėjo mokėti kokią kitą kalbą, jei jau jų tėvai mokėjo), kad tik vienas prosenelis kalbėjo lenkiškai. Na jis nebuvo joks lenkas ar atsikėlęs iš Lenkijos, tiesiog jis priklausė tam sluoksniui, kuriame lenkiškai kalbėti buvo didesnė garbė. Vaikų lenkiškai kalbėti jis neišmokė, nes žmona buvo visiška lietuviakalbė. Taigi „grubiai“ skaičiuojant 75 proc. mano šeimos tuo metu, kai buvo atliekama apklausa (neįsivaizduoju, iš kur tokia statistika ir kaip ji buvo renkama) užpildė grafą, kad jie kalba lietuviškai. Pagalvojau, kad įdomu būtų patikrinti šią teoriją retrospektyviai – apklausiant dabartinius gyventojus. Tik kažin ar įmanoma?