2011 m. sausio 12 d., trečiadienis

Atmintis

Kartais tikrai būna netinkamas laikas prisiminimams. Koks yra šiandien. Bet tie prisiminimai tokie specifiniai, kad kito gero laiko, vargu, ar bus. O aš ir šiaip į svarbius įvykius sureaguoju taip, lyg vilkčiau vieną pamuštą koją.
Pamenu, kaip mama padėjo broliui mokytis Maironio eilėraštį „Nebeužtvenksi upės“. Aš dar iki galo nesupratau jo prasmės. Buvo 1990 metai.
Pamenu, kaip naktimis buvo klausomasi radijo ir mamos ašaras žiūrint televizorių. Buvo 1991 metų sausio 13-osios rytas.
Ir nors man būtų be galo skaudi tiesa, jog sausio 13-oji yra mūsų pačių suorganizuota, bet tarybų okupacijos metai iš tiesų buvo. Ir tai yra faktas, kodėl aš, mano šeima, mano draugai ir visa Lietuva gyvena blogiau nei galėtų ir turėtų gyventi.
Prisiminimai yra keistas dalykas. Jie lyg ir priklauso praeičiai, bet nėra objektyvus praeities matas, nes, nuspalvinti dabartinių emocijų, tie patys 20 metų senumo įvykiai įgyja visai kitas formas.


6 komentarai:

  1. Aš gal užstrigau laike. Man niekas nepasikeitė. Lyg visai neseniai tai būtų vykę - prieš metus, pusmetį. Filmuką paviešinau feisbuke. Neįmantriai čia, ir pasakyta viskas, ko reikia.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Na man tada buvo beveik 8 metai, jaučiu, kad daug pasikeitė. Apskritai, negaliu įvertinti tų emocijų šiandien. Gal ne ta diena dabar... Kas ten per filmukas facebooke?

    AtsakytiPanaikinti
  3. Filmukas? Na šitas, kur su daina. Pabudome ir kelkimės :)

    AtsakytiPanaikinti
  4. Aš kadangi nieko negalėjau prisiminti, tai man beveik vienodai. Tad beveik... vis tik daina girdėta...iš karto pasakyčiau, kad jį tų laikų... :)

    AtsakytiPanaikinti
  5. eewl, aš kažkaip pamaniau, kad turi kokį specialų filmuką :)

    Raganaite, man labai keista, kad dar yra jaunesnių už mane, kurie neprisimena, nebuvo gimę ir neturi TAI dienai jokių emocijų (karo baimė ir etc.). Matyt jau senstu, vai vai :)

    AtsakytiPanaikinti
  6. Tas sausio perversmas buvo ne tik valstybės, bet žmonių sąmonės perversmas (gal tai vienas ir tas pats?), netikėtas šokas ir, plačiau atsidarius sienoms į Vakarus, iliuzija, kad staiga viskas pasikeis tik į gerą. Šaukėme, kad ištversime bet ką, kad tik būtume laisvi ir savarankiški... Tuomet Vakarų politologai perspėjo, kad sunku bus 5, gal net 15 metų, aiškiai nesuvokdami, kokius randus paliko sovietiniai dešimtmečiai ekonomikoje, o svarbiausia sąmonėje. Todėl, vis mąstau, kad turi užaugti nauja laisva karta (kaip Mozės atveju), kuri sugebėtų vertinti iš savo pozicijos ir pasirinkti tolesnį kelią. Tai va, dar tik 20 metų... :)
    Uch, kad užsivedžiau, nepajutau kaip prisipolitikavau, man visai lyg ir nebūdinga:)

    AtsakytiPanaikinti