2010 m. lapkričio 5 d., penktadienis

Vyrai, mokslai ir jausmai

O pirmas lapkričio šeštadienis, pasirodo, vyrų diena. Tad sveikinu visus čia apsilankančius vyrus ir neapsilankančius sveikinu, nes, nors ir retai moterys prisipažįsta, bet gyvenime be jų būtų kitaip ir, jei jau ne blogiau, tai bent jau mažiau įdomu. Juk kai pagalvoji, kas namuose šiukšles išneštų, kas paklaustų, iš kur gavau tokią gražią suknelę, kieno kojines nuo grindų rinkčiau vakarais po darbo ir kam 115 kartą aiškinčiau, kur mes laikom puodelius, atidarytuvus ir visokius kitus, rodos, tik man reikalingus daiktus ir iš kur aš žinočiau, kur visa kita namuose laikoma!! Tad dar kartą su vyrų diena!! Nežinau, iš kur čia ji atkeliavo ir nuo kada mes ją švenčiam, bet šventės dar nė vienam žmogui gyvenimo nepagadino.

Vakarykštis jaukaus vakaro receptas buvo filmas „Jausmų galia“. Nors dabar vakarai ir dienos tokie, kad būčiau dėkinga, jei kas mane paliktų ramybėje, švaroje ir tyloje, kol praeis. Taip būtų geriau net tiems, kurie mane, dažniau kažkuo nepatenkintą, irgi turi matyti. Taip būtų geriau visam pasauliui, bet taip yra neįmanoma. Gal todėl taip paprasta mokytis anglų vakarais, kai galiu vaidinti stipriai užsiėmusią ir kuo mažiau reaguoti į aplinką. Gal todėl mokymasis man dabar teikia tiek daug malonumo. Nors kai pagalvoji, mokytis man visada buvo lengva ir įdomu, tad kodėl negrįžus į tą pačią būseną? Kai meti svorį, tai rezultatą labai paprasta pamatuoti – nukritę kilogramai. Kaip pamatuoti progresą, kurį darai ar nedarai mokydamasi kalbų? Nes vien mokymasis dėl savęs man tikrai gali pabosti. O taip, man reikia laiku paduoti kaulą!!! Tai ir mąstau, kaip sugalvojus kokį nors tikslą, kurio siekčiau. Kai kur mačiau žmones, skaičiuojančius, kiek žodžių jau moka. Žodyno plėtimas žinoma yra labai svarbu, bet laiku ir vietoje juos pavartoti - ne ką mažiau. Ta proga prisiminiau visus anglakalbius pažįstamus ir nusprendžiau atnaujinti su jais ryšius, gaila, kad jie toli ir galim kalbėti tik laiškais ar skypais, žymiai įdomiau ir naudingiau būtų leisti laiką prie kavos puodelio ar bokalo alaus. Reikės pažiūrėti, ar po mėnesio būsiu dar tokia pat užsidegusi ir svarbiausia – ar būsiu ko nors apčiuopamo išmokusi.


O kalbant apie vakarykštį filmą, tai panašių realizuotų idėjų jau esu mačiusi kelias. Toks bene naujausias ir žinomiausias yra “Pradžia” su Leonardu DiCaprio, dar yra “Tramdomieji”, “Pąsamonė” ir keletas kitų, kurių taip staiga dabar nepamenu. Šiuose visuose filmuose lendama į žmogaus pasąmonę ir mechaniškai pakeičiama ten esanti informacija. Tikiu, kad kiekvienas žmogus turi tokių prisiminimų, vien nuo kurių pakyla pulsas, o gerklėje įstringa gumulas. Dažniausia tai yra susiję su stipriais išgyvenimais, pavyzdžiui gėda, kurią patyrei kažką padaręs ir ką dabar mielų mieliausia ištrintum. Kartais užsimerkiu ir tikiu, kad viskas įmanoma, kad taip labai labai ir iš tikrųjų panorėjus yra įmanoma grįžti kelis metus atgal ir pasielgti tinkamai. O jei ta gėda, kažkokie prisiminimai, kaltės jausmas, žmogui ėda gyvenimą, ar nebūtų net gi naudinga visa tai ištrinti?

Filmui buvo pasirinkta viena iš problematiškų žmogaus gyvenimo sričių – santykiai su priešinga lytimi. Kaip iš pradžių viskas būna gražu, bet kasdienybė sugeba sugadinti visą pradinę romantiką, ir viskuo žavesį kėlęs žmogus staiga ima erzinti tuo pačiu. Ir kaip žmonės vieni kitiems prikalba visokių baisių dalykų, kurie taip ir lieka visam gyvenimui, kurie taip ir dilgčioja kartas nuo karto kairėje kūno pusėje, nes supranti, kad tai buvo visiška tiesa ir dar labiau ir giliau supranti, kad negali savęs pakeisti, kad taip esi per daug impulsyvus, per greit užsiplieski, nevairuoji meistriškai, nuolat pamiršti išjungti šveisas kitame kambaryje, mėgsti keistas plaukų spalvą, viską darai per greitai arba per lėtai, kažko pastoviai neišgirsti arba neįsimeni ir dar begalė smulkmenų, kurias, kaip burtažodžius kartojant kasdien, gali pamiršti, jog su tavimi gyvenantis žmogus turi ir gerų savybių, kad buvo dienų, kai negalėdavai nustoti apie jį galvoti ar šypsotis vos prisiminusi. Priekaištai, išgirsti iš artmiausio žmogaus, dažniausia skaudina labiausia. Kaip ir geri žodžiai, išgirsti iš svetimų, būna tik drungnas vanduo palyginus su tais, kuriuos pasako pats svarbiausias.

Nemanau, kad egzistuoja tik vienas tinkantis asmuo. Net dabar pagalvoju, kad tie, kurie mano gyvenime tėra “buvo”, mane išmokė nutylėti, palaukti, būti pakantesnei, supratingesnei, vertinti tai, ką turiu, nes žodžiai kartais skaudina iki begalybės ir jokie kiti žodžiai ar veiksmai to, kas buvo pasakyta, negali pakeisti. Ir jei tik ištrinčiau visas geras ir blogas akimirkas, jei tik tą patį žmogų pamatyčiau be mus persekiojančios praeities, greičiausia galėčiau vėl įžvelgti tik pačias geriausias jo savybes. O jei iš karto po skyrybų nuspręsčiau nesikankinti ir ištrinti bet kokius prisiminimus, tai sutaupyčiau daug liūdesio ir savęs analizavimo valandų.

Dalinuosi filmo garso takeliu ir linkiu mėgautis prisiminimais:

9 komentarai:

  1. Dėkui, kad priminei, nes buvau pamiršusi apie šią dieną... Taigi, prisidedu prie sveikinimų vyrams :)
    Kaip keista, taip pat šiuo metu galvoju apie savarankišką anglų kalbos patobulinimą :)Todėl įdomu būtų sužinoti, kokį mokymosi būdą praktikuosi - iš vadovėlių, interneto, ar kaip kitaip? :)
    Iš išvardytų filmų mačiau tiktais "pradžią". O filmą, kurį paminėjai, įsirašysiu į žiūrėtinų filmų sąrašiuką :)
    Kiekvienas žmogus, buvęs tau artimas palieka kažkokią savo dalelę, kažko tavęs išmoko ir galbūt padeda atrasti savyje dar neatrastas savybes. Tad kad ir kas įvyko - jei to nebūtų, tu galbūt nebūtum supratusi to, ką supranti šiandien... :)

    AtsakytiPanaikinti
  2. Anglų mokausi iš vadovėlių ir žiūrėdama filmus orginalo kalba. Dar pasiimu ką nors paskaityti, kad žodynas plėstųsi, žodžiu, kombinuoju visus įmanomus būdus. Šiaip tai aš supratau, kad esu pamišusi dėl gramatikos ir mokausi jos, nors specialistai sako, kad tai visiškai nenaudinga, įdinga ir t.t. Sėkmės moksluose :)
    Kas dėl filmo, tai jis toks verčiantis susimąstyti. Aš tai džiaugiuosi, kad mano gyvenime buvo taip, kaip buvo, bet taip lengva kalbėti praėjus dviems metams ar daugiau. O iš karto po skyrybų? Va taip imtum ir ištrintum tą žmogų, kad gyventi lengviau būtų. Žinoma, niekas nesakė, kad gyvenimas turi būti lengvas :)

    AtsakytiPanaikinti
  3. Vakar specialiai pažiūrėjau šitą filmą - iš pradžių niekaip negalėjau suprasti, kas prie ko :D Sakau vyrukui - jau ir nusibodo žiūrėti, makalynė kažkokia.. O po to po biški viskas susidėliojo į vietas ;)
    Kai pagalvoji, neduok tu die tokių procedūrų ateityje :D
    Pagrindinė filmo mintis visiškai atitinka mano nuomonę - nenorėčiau "ištrinti" nei vieno savo prisiminimo, nes taip netekčiau dalelės savęs.

    AtsakytiPanaikinti
  4. Man tai čia... ėėė... stipru. Viskas šitame įraše. Jaučiuosi per-paviršutiniškas ir per-nesubrendęs kažką ir komentuoti. Patiko visi žodžiai.

    AtsakytiPanaikinti
  5. eewl, pasijaučiau nejaukiai ir žinau, kad niekaip tinkamai į šį komplimentą nesureaguosiu, tad nieko daug nesakau, tik "ačiū".

    AtsakytiPanaikinti
  6. Tai vienas iš mėgstamiausių mano filmų, o garso takelis dažnai sugriauna kambario tylą. Tiek meniniai sprendimai, tiek muzika, tiek patys aktoriai, tiek idėja - stulbinantys.
    Keletą kartų perskaičiau tavo įrašą - Eewl teisus, tikrai stipru, tikrai užkabina idėjos...
    Aš po truputį bandau mokytis prancūzų kalbą, turiu tokią nedidelę knygą, kuri padalyta į skyrius pagal temas, taigi kiekviena įsisavinta tema žingsnis į priekį..ir,žinoma, prancūziškų filmų žiūrėjimas...kur dar beveik nieko nesuprantu:)
    Kantrybės mokantis ir nepasiduodant ;)

    AtsakytiPanaikinti
  7. Ačiū, Sima :)
    Kas dėl kalbų mokymosi, tai žiūrėjimas filmų orginalo kalba, esu tikra, labai padeda. Nors būtent prancūzų kalbos aš nesiryžčiau mokytis savarankiškai, ji man tokia sudėtinga atrodo. Sėkmės :)

    AtsakytiPanaikinti
  8. Ir man patiko šis tavo įrašas, labai mąsliai rašai, Matrica.
    Prieš peržiūrėdama "Inception" buvau nusiteikusi kiek skeptiškai, mat nemėgstu visko, kas man regis pernelyg išliaupsinta, bet filmas išties nuostabus. Nepatiko tik vienintelis dalykas - anoji aktorė, atlikusi mirusios žmonos vaidmenį. Ilgą laiką svarsčiau, ar tai pats personažas man sukėlė antipatiją, ar aktorė. Vis dėlto aktorė. Labai prasta vaidyba :(
    Kalbant apie užsienio kalbų studijas (mano mėgstama tema)... Šiuo metu studijuoju savo ketvirtąją (japonų), tad galbūt galiu pasidalinti savo patirtimi?
    Suprantama, kad progresą norisi pamatyti kiek įmanoma greičiau, bet, mano galva, pirmus tris mėnesius derėtų apie rezultatą visai negalvoti ir visą dėmesį skirti sistemingam darbui su ta kalba, bent po tris valandas per dieną. Mokytis pagrindus, gramatiką, "kalti" būtiniausius žodžius, BET nekankinti savęs kitokiais nei buitinio lygmens tekstais, nes tai gali stipriai susilpninti motyvaciją ("ai, nieko man čia neišeina, nejudu į priekį, metu viską velniop").
    O po trijų mėnesių sunkaus kasdienio darbo staiga ima ir ateina supratimas apie pačią kalbą, ir žinojimą, KAIP jos mokytis toliau... Tai reiškia, kad galima imti tekstukus ir nepanikuoti, kai susiduri, žmogus, su nežinomu žodžiu ar forma, nes jau žinai, kaip tą žodį susirasti ir išsiversti...
    Dar po poros mėnesių, žiūrėk, žiūri filmus ir jau atpažįsti kai kurias gramatines formas... O dar vėliau skaitai vadovėlį ir staiga supranti "aa, šitą girdėjau sakant penktoj serijoj!"...:)
    Ir taip toliau.
    Gal tai, ką čia išdėsčiau, labai elementaru, bet galiausiai aš manau, kad studijuojant kalbą labai svarbu suderinti du visiškai priešingus dalykus: nuolatinį darbą ir savikontrolę nereikalauti iš savęs per daug.
    Sėkmės visiems kalbų studentams :>

    AtsakytiPanaikinti
  9. Japonų, čia tai krūtai :) Anglų kalba, ačiū Dievui, nėra iš tų sunkiųjų. Nežinau dėl progreso, kol kas mėgaujuosi rezultatu, nežinau, ar ilgam :) Labai ačiū už patarimus, būtinai pasinaudosiu!!!

    AtsakytiPanaikinti