2010 m. liepos 14 d., trečiadienis

True love

Taip karšta, kad net rašyti sunku. Ir per karštį rašyti apie meilę - lyg saldinti cukrų. Bet vis tiek. Šį kartą apie nepaprastą meilę ir nors iš tiesų viskas apie autobiografinį filmą, nuo meilės temos jame pabėgti neįmanoma.

Yra keletas momentų kai aš pasijaučiu labai šalta ir racionali. Vieną rytą girdėjau psichologo kalbas, kaip įvertinti, kada žmogus vadovaujasi protu, o kada širdimi. Pagal tą jo teoriją supratau, kad, nepaisant mano minėto šaltumo ir racionalumo, daugelis mano sprendimų yra priimami pasikliaujant širdies balsu: kai padarai ir lauki, kas iš to bus. Bet kur jau bus lietuvaitės širdis kaip kokios ispanės ar prancūzės!!

Visada stebėdavausi moterimis sąmoningai pasirenkančiomis gyventi su smurtautoju, alkoholiku, narkomanu, sėdinčiu kalėjime ir dar begale vyru tipų, kur ir taip aišku, kad nieko gero iš to nebus. Va kur mano tas širdies racionalumas, meilė, man – pasvertas jausmas, absoliutas. Aš niekaip negaliu įsivaizduoti, kad galima mylėti žmogžudį, nes mylėti, tai sutikti su žmogumi, pritarti jo poelgiams. Mano mama mėgdavo kartoti: „pažiūrėk į jo draugą ir suprasi, kas jis“. Antroji pusė automatiškai yra draugas, tai jei aš gyvenu su smurtautoju, pažiūrėjus į jį būtų galima spręsti apie mane. Na ne tai, kad aš mušuosi, labiau tai, kad mėgstu būti žeminama. Žinau, gyvenime nebūna nei vien balto, nei vien juodo, bet yra dalykų, kurie labai arti to.

Taip jau kokį trečią kartą bandau aprašyti neseniai per televizorių matytą biografinę dramą „Modiljani“. Autobiografiniai filmai patinka tuo, kad per trumpą laiką gauni informacijos apie asmenį, kurio galbūt visai nežinojai (o apie Modiljanį (Amadeo Modigliani), tapytoją ir skulptorių, gimusį Italijoje 1884 metais, vėliau gyvenusį ir mirusį Paryžiuje, nežinojau beveik nieko). Dažnas šių laikų menininkas atsiriboja nuo bohemos, nes suvokia, kad tik darbu gali gauti tam tikrų rezultatų ir susidaro toks įspūdis, kad bohemoje lieka tie, kurie nori būti šalia meno, bet jo nedaro. Visai kitaip, panašu, buvo 20 amžiaus pradžios Paryžiuje, kur gyveno galbūt didžiausia to meto menininkų koncentracija Europoje.

Filmas “Modiljani“ prasideda jaunos moters sakiniu: „Ar aš kalta, kad mylėjau?“ Žana, Modiljani paskutinioji moteris, likusi su juo iki pat mirties, pagimdžiusi jam dukrą ir vos nepagimdžiusi antro vaiko, ir yra tas moters tipas, kuris mane nepaliaujamai stebina. Tapytojas – aktyvus bohemos dalyvis. Narkotikai ir alkoholis – būdas pasiekti dugną ir taip atrasti savyje dar daugiau kūrybinių galių (pasak biografų, Modiljani sąmoningai rinkosi save nuodyti). Prie viso šito: kova su Pikaso, skurdas, nepripažinimas, savęs ieškojimai – tik dar daugiau dalykų, dėl kurių reikėtų tokio žmogaus vengti. Ir nors save puikiai įsivaizduoju atsisakančią tam tikrų karjeros ambicijų dėl mylimo žmogaus, ta prasme, kad įsivaizduoju save esant talento šešėlyje, bet turbūt niekada sąmoningai nesirinkčiau kartu degraduoti. Tik tiek, kad Žana, gali būti, neturėjo kito pasirinkimo... Jau minėjau: prancūzės širdis - ne lietuvaitės širdis..

Daug lengviau žiūrėti tokius filmus kaip „New York I love you“, nes jie suteikia vilties, jie įneša tikėjimo, kad galima iš esmės gyvenimą praleisti nerūpestingai. Pamenu, kažkada klausiausi diskusijos apie lemtingus gyvenimo vyrus, kalbėjo lyg ir Valinskienė, kuri niekaip negalėjo prisipažinti, kad Valinskas jai visgi lemtingas ir be jo daug kas jos gyvenime būtų kitaip. Aišku, būna, kad žmonės šiaip gyvena kartu ir nepakreipia niekaip vienas kito karjeros, ateities planų. Bet kas jei esi su stipriu žmogumi, kuriam reikia aukotis? Kas jei esi su menininku, ir tavo gyvenimas toks pat nepastovus kaip ir jo nuotaikos?

Besąlyginė meilė man atrodo įmanoma tik esant labai jaunam. Kai tau šešiolika ir tu iki tiek nepažįsti gyvenimo, kad nėra svarbu, ar jūs iš to paties socialinio sluoksnio, ar sutampa jūsų ateities planai, galų gale, ar jūs turėsit ką nors bendro užaugę. Kai man buvo kokie 11 metų, mano kaimyno klasiokė pasirinko neužaugti: pasikorė savo kambaryje būdama šešiolikos. Savaite ar dvi prieš jos savižudybę, iš gyvenimo savanoriškai išėjo jos draugas. Nežinau tiksliai tos istorijos, bet ėjo gandas, kad jaunuolių tėvai uždraudė jiems susitikinėti. Netekties skausmas tėvus greičiausia sutaikė: mergina buvo palaidota šalia vaikino, ant jų kapo iš augalų buvo suformuota didžiulė širdis. Tai turbūt buvo (gal ir tebėra) gražiausiai prižiūrimas žemės lopinėlis visose miestelio kapinėse, tiesiog galima būtų vesti ekskursijas ir pasakoti Romeo ir Džiuljetos istorijos lietuvišką versiją. O jei jie būtų buvę garsūs ir savo darbais - kurti filmus.

13 komentarų:

  1. Manau, kad jaunystėje meilė - tai polėkis, bemiegės naktys, ašaros ir kvailas(?) džiaugsmas, begalinis pasitikėjimas savimi ir bendros svajonės. Vėliau pamatai, kad meilė - tai kantrybė; jei tai abu supranta, išmoksta, tai išlieka ir gražių svajonių, realių planų... O pasiaukojimas - gerai, jei jis nežeminantis, nevarginantis, ir jei partneris supranta, kad dėl jo aukotąsi.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Norėčiau ką nors (įsi)mylėti.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Bernadeta, manau, kad apibrėžti jausmą už visus neįmanoma: kitiems ta jaunatviška aistra visam gyvenimui ir telieka verta meilės vardo, man, net jaunystėje, viskas žymiai labiau susiję su kantrybe (na netiksliai, bet jei renkamės tuos du kraštutinumus). O kiti pasakytų, kiek aš daug praradau..
    ewll, nuo norų viskas ir prasideda :)

    AtsakytiPanaikinti
  4. Mokykloje maždaug devintoje klasėje kartą per fizinio lavinimo pamoką su kitu klasioku nužiūrinėjome ir aptarinėjome klasiokes. Aš tada taip arogantiškai leidau sau pajuokauti: "Gal šitą įsimylėti? Šiaip, iš neturėjimo ką veikti..." Paskui kada taip ir nutiko, iki pat mokyklos baigimo kankinausi dėl nelaimingos meilės.

    AtsakytiPanaikinti
  5. Šis pavyzdys tik parodo, kaip mūsų mintys lengvai materializuojasi.
    Visos tos nelaimingos meilės bent man būdavo labai kūrynbingi periodai. Mąstau, ar su amžiumi, kas nors keičiasi. Juk turėtų?

    AtsakytiPanaikinti
  6. Nesunku patikrinti. Tereikia nelaimingai įsimylėti.

    AtsakytiPanaikinti
  7. Viena kolegė prieš kokius metus guodėsi, kaip norėtų įsimylėti, nelaimingai: tada dūsautų dėl į ją dėmesio nekreipiančio objekto ir svoris kristų be jokių dietų. Su jos formomis, tiesa, viskas visai gerai, o ir šeima bent iš šalies ideali atrodo. Tada galvojau: rizikinga, turint šeimą, degti aistra kitam žmogui, man tai - lyg vaikščiojimas peilio ašmenimis. Ir nors, nepriklausomai nuo šeiminės padėties, susižavėjimų kitais žmonėmis išvengti neįmanoma, niekada nebandyčiau to sąmoningai skatinti. Negaliu būti tikra dėl savo ateities, bet, nepaisant kūrybingų periodų, renkuosi daugiau neturėti nelaimingų meilių, ypač tokių pat kaip paauglystėje :)

    AtsakytiPanaikinti
  8. Išeina, gausiu eksperimentuoti aš. Ko tik nepadarysi dėl mokslo. Kai buvo paskutinį kartą, tai, atsimenu, daug grojau Coldplay. Ypač tą, kur For some reason I can't explain / I know Saint Peter wont call my name... Viva La Vida ar kaip ten...

    AtsakytiPanaikinti
  9. O aš - Tracy Chapman The Promise ir Scorpions Obsession. Pastaroji dabar ypač keistai man grojasi :)

    AtsakytiPanaikinti
  10. Paklausiau abi. Įspūdinga. Ir labai suprantama...

    AtsakytiPanaikinti
  11. gyvybe yra auksciau uz meile, didele dovana gimti, gyventi. Manau joks zmogus neturi teises uzgozti kito zmogaus. Tai turi buti idiegta nuo pat vaikystes. Manes asmeniskai nezavi tragiskos meiles nes jos veda i niekur. Is bet kokios padeties yra iseitis ir yra pasirinkimas islikti gyvam ir laimingam. Jeigu slegia aplinka, trukdo artimiausi zmones, reikia keisti aplinka, keisti zmones. Regeti, girdeti pasauli yra didelis stebuklas bet gyvybe dar stebuklingesne, mirties glebyje viskas nublanksta, salta ir nyku pasidaro aplinkui, todel bet kokiomis salygomis verta islikti gyvam, kvepuoti,alsuoti gyvenimu iki paskutinio kraujo laso

    AtsakytiPanaikinti
  12. Kodėl nieko neberašai?

    AtsakytiPanaikinti
  13. Dyrbu per daug, tada dar krepšinio čempionatas.. O temos rutuliojasi tokios asmeninės, kad vėliau norėsis jas trinti. Bet jau yra prisikaupę visokių juodraščių, permesiu kokią dieną :)

    AtsakytiPanaikinti