Perskaityti, ne(be)galima atidėlioti!

Kiek dalykų bent jau mano gyvenime yra tokių, kurių įgyvendinimą vis atidedu. Ir štai radau internete puikią iniciatyvą: Perskaityti negalima atidėlioti, prie kurios, nusprendžiau, reikia jungtis. Teisybės dėlei turiu pasakyti, kad šioką tokią kovą su savo negerais įpročiais (kaip kad tinginiavimas ir pradėtų darbų nebaigimas) esu pradėjusi. Pavyzdžiui, neleidžiu sau imti iš bibliotekos knygų, kol neperskaičiau visų turimų, bet.. tos ilgiau nei metus turimos kažkaip užsiguli lentynoje, nes taip gera pirmiausia griebtis naujai nusipirktos. Beje, šių metų pradžioje irgi susidariau sąrašą, pagal kurį skaičiau ir turiu pasakyti, kad iki metų vidurio jo puikiausia laikiausi, bet tada kažkas nutiko su mano disciplina ir toliau dariau ką noriu.

Taigi taigi, štai sąrašiukas knygų, kurios turi būti įveiktos 2012 metais:

George Orwell "1984-ieji", 2007, Jotema;

Ričardas Gavelis "Vilniaus pokeris", 1989, Vaga;

Aimee Dostojevskaja "Dostojevskis dukters akimis", 2007, Margi raštai;

F. Scott Fitzgerald "Švelni naktis", 2005, Alma littera;

William Styron, "Sofi pasirinkimas", 2002, Alma littera;

Herbjorg Wassmo, "Dinos knyga", 1998, Alma littera;

Frida A. Sigurdardottir, "Ir slenka naktis", 2006, Vaga;

Milorad Pavič, "Chazarų žodynas", 2010, Lietuvos rašytojų sąjunga;

Alan F. Chalmers, "Kas yra mokslas?", 2005, Apostrofa;

Stieg Larsson, "The girl who played with fire", 2010, Vinitage Crime/Black Lizard;

Erich Fromm, "Turėti ar būti?", 2005, Verba Vera;

Heinrich Boell, "Prarasta Katarinos Blum Garbė arba kaip gali atsirasti ir prie ko gali privesti prievarta", 1999, Lietuvos rašytojų sąjunga;

Ir dvi atsarginės (jokios jos neatsarginės, tiesiog pas mane knygų, kurių dėl vienos ar kitos priežasties neskaitau, pasirodo, ne 12, o visos 14)

W. Somerset Maugham, "Teatras", 2006, Alma littera;

John Irving "Sidro namų taisyklės", 2008, Alma littera;

Sunkiausia, įsivaizduoju, bus skaityti anglišką knygą, o ji šiame sąraše atsirado vien todėl, kad man angliškai skaityti reikia, tik tas reikia vis netampa kūnu...

O kaip jūs elgiatės su jau perskaitytomis knygomis, kurių žinote, kad daugiau neskaitysite? Aš, pavyzdžiui, dalį jų atiduodu, kitas atiduoti būna gaila, todėl jos kaupiasi lentynoje, nors niekas niekada jų iš ten nejudina... Pastebėjau, kad paskutinius pora metų tikrai negalėčiau pavadinti savęs skaitančia, kokia buvau anksčiau. Ir nors labai sėkmingai save apgaudinėju, kad man skaityti labai patinka, bet objektyviai įvertinus, ką aš veikiu po darbo, tampa aišku, kad žiūrėti filmus arba serialus, susitikti su draugais, leisti laiką mieste arba net indus plauti man patinka labiau... Ir knygą (grožinės literatūros), kur sakyčiau "Wow!", paskutinį kartą skaičiau turbūt prieš 10 metų...

Dar vieni metai

Savaitgaliai dabar ramūs ir ilgi. Man atrodo, kad net atradau receptą, kaip sustabdyti laiką – kai pats nustoji bėgęs, tai ir viskas aplink nurimsta. Jaučiu kaip laikas slysta iš po kojų, bet jis kažkoks sulėtėjęs – ilgiausia mano gyvenimo vasara, ilgiausias mano gyvenimo ruduo. Ir be abejo, vieni iš pačių įsimintiniausių gyvenime gerąja prasme. Taip, aš irgi nemaniau, kad taip įmanoma...Tik laikas sraigės žingsniu slenka į Kalėdas, į sniegą – baltą ir šaltą. Greičiau! Bet ne per greit...

O ar pastebit kaip paprastai eina dar vieni metai? Lygiai taip pat: kaip pernai, kaip užpernai... Pokyčiai aplanko mus veikiau kaip kokie senatvės požymiai – mums patiems nepastebimai. Šis įrašas ne naujametinis. Šis įrašas – neįrašas, nes vis dar negaliu-nebemoku susikauti rašymui. Tai tik geras filmas, netikėtai atrastas savaitgalį, bandant surasti kažką šilto, kas lyg pūkine antklode užgultų poilsio dienas. Lietuviškas aprašyme šmėsteli žanras „komedija“. Nepasakyčiau, kad tai ta tikroji komedija, nors vietomis priverčia nusišypsoti, bet gal labiau iš gyvenimo, o ne iš aktorių triukų. Iš esmės nieko nevyksta: ten savo gyvenimus gyvena žmonės. Taip kaip sugeba, nieko daugiau.

Laukimas: The Pessimistic One

Aš manau, kad žmogus gyvena etapais, o vienam iš jų pasibaigus, prasideda kitas. Šį rytą supratau, kad mano gyvenime vyksta kažkas naujo. Stotelėje, klausydama pachmielnų paauglių kalbų apie jų rytinius potyrius, vos nevimtelėjau. Ne dėl to, kad tikėjausi, jog jie vakar visi nešventė, ar mane vimdytų pati situacija – dar nepasiekiau tos ribos, kai negalėčiau jų suprasti, bet jau puikiausiai pasiekiau tą, kai nebenorėčiau būti jų vietoje. Taip man šį rytą prasidėjo ruduo. Vėl įsėdau į vežimą, kuris juda link vasaros laukimo, tik jau kitos. Kartais pagalvoju, kiek laiko žmogus iššvaisto belaukdamas: krepšinio čempionato, gero koncerto, sekančios algos, kol nutirps sniegas, atostogų... Kartais žmogus gyvena vien tik tuo laukimu, o iš tiesų gyvena gerai – tik sulaukęs. Na kiek yra tokių, esančių laimingų čia ir dabar? Kurie nesėdi ir negalvoja, kad ai dabar kaip yra taip yra, bet va kai vesiu, kai turėsiu savo namus, kai uždirbsiu daugiau, kai atšils... Lyg numodeliuotum savo gyvenimą kažkur link, lyg jis gyventų sau vienas atskirai, kaip kokia dvasia, o kūnas sėdėtų ir lauktų prie kompiuterio, pasirėmęs į TV pultelį, ar alaus bokalą, slankiotų darbe galvodamas, kaip bus gerai, kai atsitiks tai, visai greit – už kokių dviejų mėnesių. Ar pastebėjot, kad sulaukus to mistinio kažko dažniausia žmogus randa pasiteisinimą laukti kažko kito: užuot ėmęs ir pašalinęs tą trūkumą, kuris leistų gyventi čia ir dabar, jis susigalvoja naują laukimą, naują pasiteisinimą sau ir įsivaizdavimą, kad kada nors tai jau tikrai gyvens geriau. Užuot pripažinus baisią tiesą: taip, tai ir yra tavo gyvenimas. Ir jis taip slenka. Ir tai yra tai, ką tu prisiminsi: kaip vos akis praplėšdavai rytais ir pagalvodavai, kokia savaitės diena, kaip užsilaukdavai šeštadienio, kaip šeštadieniais užsilaukdavai tų šeštadienių, kai šalia bus mylimasis, kai turėsi daug pinigų, kai nelis lietus, kai nesnigs ir bus šilta... ir kai tai atsitiks, tada iš karto tu pradėsi daryti tai, ką iš tikrųjų mėgsti, gyventi taip, kaip iš tikrųjų norėtum.

Kuris laikas, apėmus tokiam laukimui, man darosi baisu. Baisu, nes laukti darosi vis lengviau – tie mistiniai du mėnesiai iki atostogų prabėga akimirksniu, dienos iki sekančios algos – dar greičiau, o aš vis numodeliuoju tai, ką norėčiau daryti ir kuo norėčiau būti į kažkokį paralelinį pasaulį, kur jau tikriausia gyvenčiau net ne aš, nes ta kita, iš šalies žiūrint, neatrodo mėgstanti laiką švaistyti veltui.

Jei gyvensiu kiek dabar vidutinė miestietė moteris, tai man liko kokie 50 metų, arba – 600 mėnesių. Ne tiek daug ir laukti.

Aš dar prisimenu tą žvaigždę

Pavyzdžiui, prisipažinti, kad žiūri romantinius filmus nėra čia jau taip ir gerai. Tokia informacija gali ganėtinai diskredituoti reputaciją ir greičiausiai dar labiau sumažinti ir taip negausų mano blogo lankytojų skaičių. Bet tiesa yra ta, kad maždaug prieš du metus buvau įtikinta, jog romantinis tėra dar vienas kino žanras, kuriame kaip ir bet kuriame kitame žanre, būna šedevrų ir būna visai blogų dalykų. Nesu apsėsta romantikė, tie kurie mane pažįsta, greičiau pasakytų, kad yra priešingai – turiu ir visada turėjau labai savotišką romantikos supratimą. O apie kiną supratimą, pasak S. Valiulio, žmogus įgauna peržiūrėjęs jų maždaug 2000. Aš, nors peržiūriu apie 150 per pastaruosius kelis metus, tikrai negalėčiau pretenduoti į kino ekspertus.

Šito teksto pavadinimui paėmiau frazę iš labai nevykusio romantinio filmo, kurio pavadinimo nepamenu dėl metimo registruoti tai, ką žiūrėjau (grįšiu prie šio įpročio). Iš tiesų romantiniam filmui nereikia labai daug: tik nebanaliai ir nenuvalkiotai susuktos meilės istorijos ir dar gerai būtų simpatiški aktoriai, nes, baisu ir prisipažinti, bet į gražius žmones yra žymiai mieliau žiūrėti. O kas gadina romantiškus filmus? Man pirmiausia gadina tokios kaip pavadinimas ar panašios frazės. Holivudo romantinių filmų žudikas yra dar ir nuspėjamumas: jau pradėjęs žiūrėti filmą gali būti tikras, kuo visa tai baigsis (dėl šito bruožo vyriškoji kompanijos dalis dažniausia filmo iki pabaigos neištraukia). Toks jausmas, kad Holivudas yra atradęs gero filmo, panašiai kaip Lietuva vis bando atrasti eurovizinės dainos, formulę: du žmonės, kurie negali būti kartu dėl bet kokių labai paprastai suvokiamų priežasčių, per filmą kelis kartus vos vos „nesusimeta“, o pabaigoje spjauna į visas taisykles, įsipareigojimus ir triumfuoja meilė. Gale dar būna išaiškinama, kad taisyklės ir įsipareigojimai šiuo atveju buvo blogiečiai ir buvo verta į juos spjauti. Tokių filmų yra begalybė ir visus aš juos mačiau. Juokauju. Tiesa yra tokia, kad šią savaitę peržiūrėjau „Something Borrowed“ ir pasijaučiau truputi beviltiškai. Aišku, protingi žmonės jau yra pasimokę ir tokių filmų net nežiūri, bet aš juk turiu kažkaip pasiekti savo 2000 :)

O jei rimtai, po to filmo namuose užvirė diskusija apie Europos ir Amerikos skirtumus. Aš niekada nebuvau Amerikoje , o ir šiaip, esu įsitikinusi, kad tai yra tokia didelė šalis, jog kaltini jos rinką gaminant vien banalybes būtų kvaila: tiesiog banalybės yra tai, kas apsimoka, ir dažniausia gerai pareklamuotos sukasi viso pasaulio kino teatrų ekranuose. Europoje irgi visko yra. Net beviltiško stengimosi pasivyti Ameriką būtent toje vietoje, kur, mano supratimu, visiškai to daryti nereikėtų. Nes tas narkotizuojantis vaizdo ir garso poveikis, nustelbiantis pačia filmo mintį, tikrai įtraukia. Esu mačiusi tikrai blogų Holivudo filmų, bet tokių, iš kurių žmonės tiesiog išeitų, beveik – ne. Esu mačiusi gerų europietiškų filmų, iš kurių žiūrovai bėgdavo tuntais.

Bandžiau prisiminti, koks yra geriausias matytas romantinis filmas. Aš labai mėgstu europietišką kiną, bet niekaip negalėjau atkasti jokio romantinio, kuris būtų įstrigęs į atmintį. Turbūt bus virš banalumo, bet manau, kad vienas iš šio žanro šedevrų turėtų būti „Asmens sargybinis“, po to man labai linksmai susižiūrėjo „Love Actually“ (tikrai ne šedevras, bet kažkada mėgau jį), „Prieš saulėtekį“ ir „Prieš saulėlydį“ irgi yra labai geri filmai, kurie iš dalies atspindi mano požiūrį į romantiką. Žinau dar kelis, bet vėl - tai būtų vieni iš daugelio, o tas pats geriausias, kuris tiktų ir vyriškai ir moteriškai auditorijai, kuris neturėtų vietų, kurios būtų juokingos iki tiek, kad geriausia jas būtų iškirpti (niekaip nesuprantu, kaip jos apskritai lieka filme, prie kurio kūrimo prisideda tiek daug žmonių?) arba jau yra matytas ir paskendęs informacijos sraute, arba dar laukia savo eilės. Pamenu, labai gerų filmų mačiau paauglystėje, kai LRT pradėjo rodyti elito kiną. Atrodo, kad iš to laikotarpio tikrai atrasčiau tą tikrai vertą geriausio. Bet vėl gi, tuo metu mane nustebinti buvo pakankamai paprasta - juk viskas vyko pirmą kartą! Tikrai, turiu pripažinti, kad geriausio filmo rinkimus apsunkina dar ir tai, jog, peržiūrėjus tiek kino, labai sunku išvysti ką nors originalaus, t.y. kokį nors įdomesnį susimetimo būdą, kuris nebūtų dar vienas prieš tai matytos istorijos atkartojimas.

O koks jums geriausias romantinis filmas?

Ech, tas užsitęsęs romantinis periodas. Ir kur visai tai nuves?? Prie muilo operų??... (fone girdisi beldimas į medį :)))

Graudusis: Vyno dienos 2011

Vyno dienose mačiau labai gražų vyrą, kurį šiaip iš tiesų truputi žinau, tik niekada nebūčiau pagalvojusi, kad jis galėtų rūkyti. Ir tik pamačiusi jį su cigarete supratau, kodėl kai kuriems vyrams labai nepatinka rūkančios moterys ir kas iš tiesų slepiasi po fraze: „Gražiai moteriai rūkyti netinka“. Nes man taip ir norėjosi prieiti prie to vyro ir išplėšti cigaretę iš rankų. Žinoma, aš to nepadariau. Ir dar pamąsčiau, kaip gerai iš tiesų būti ne labai gražiam, o tiesiog simpatiškam, nes žiūrint į gražius žmones kažkaip ypatingai skaudžiai matosi laiko pėdsakai, kurie tam tikrame amžiuje visus tarsi sulygina ir lieka nebent akių spindesys, jei kada jį turėjai...

Lietuva kitų akimis (I)

Šitas pavasaris veikia kitaip arba aš sugebėjau pamiršti, kaip turi veikti pavasariai. Taip taip, kuo daugiau darbo turi, tuo daugiau ir padarai. Vadinasi, mano užimtumas tikrai yra apsimestinis, nes nepadarau nieko. Ir tas tekstas blogui, kuris kankinasi ant desktop'o neužbaigtas jau koks mėnuo, tėra to įrodymas. Tas tekstas yra apie mano pavasarinę, visai ne turistinę kelionę į Filipinų sostinę Manilą. Ir kaip dabar apie tai neaprašyti? O kol neaprašei šito, kaip gali rašyti ką nors kito? Išeina toks užburtas ratas. O neparašau aš todėl, kad man nė velnio ten nepatiko, o nepatikimui gali būti keletas priežaščių: gali būti, kad Maniloje ir jos apylinkėse iš tiesų nėra nieko gero ir ten visai neverta ieškoti, ko nors įdomaus, ypač, kai nuvažiuoji dirbti, arba gali būti, kad man buvo užėjęs koks tai pms ar šiaip koks kitas sindromas ir, lydimas vis nesibaigiančio akių uždegimo, gadino man nuotaiką ir neleido džiaugtis iš tiesų nuostabiais dalykais, kaip pavyzdžiui geru viešbučiu, ekskursijom ir šiltu klimatu.

Bet kol negaliu prieiti prie teksto ir parašyti ką nors pikto, galvoje gimsta įvairios mintys. Kaip pavyzdžiui: kodėl nepaskaičius, ką užsieniečiai, pabuvę Lietuvoje, savo blog'uose parašo apie mūsų šalį. Ir taip radau tokį tekstą, kuris prieš kelis metus mūsų šalyje buvo pakankmai spaminamas, bet mane sugebėjo aplenkti. Kai kurie dalykai yra iš tiesų linksmi ir aš su jais bent iš dalies sutinku, kai kurie, manau, tėra parašyti dėl to, kad reikėjo sąrašą padaryti ilgesnį. Be to, reikia atsižvelgti į tą faktą, kad tekstas interneto platybėse mėtėsi maždaug 2008 m., kai lietuviai vis dar išgyveno ekonominį pakilimą ir turėjo truputi kitus įpročius. Dar spėčiau, kad tekstas buvo parašytas studento, o juk sutikime, jog pradėję dirbti lietuviai taip pat truputi keičia savo rutiną: leidžia sau valgyti ne tik čili, gerti įvairesnius gėrimus, o ir besaikis padažo pilimas ant picos darosi labiau išimtis nei taisyklė.

You know you've been in Lithuania too long when:
· You only eat in restaurant-chains that start with Čili.
· You put ketchup on your pizza and think that's the way the Italians do it.
· Half of your friends disappear to work in the British Isles, Scandinavia, or the United States and you think that's normal.
· You have become tired of explaining to your friends and relatives at home that you are a) not in Latvia, b) not in Russia, and c) Riga isn't the capital of the Baltic.
· With a meal, you drink either beer or tea.
· Basketball has become the most important thing in your life.
· There is only one beer for you: Švyturys Extra.
· Half of the population working as "managers" seems reasonable to you.
· Tall, blonde beauties in short skirts are nothing special for you anymore.
· During winter, instead of looking for a thermostat to adjust the temperature in your room, you just open the window.
· You learned everything about the glorious Lithuanian language, and now you get angry about the ignorant people who deny the existence of a Lithuanian language or, worse, consider it some branch of the Slavic languages.
· You've learned the hard way that a triangle means women's toilet and a triangle upside down means men's.
· During a long night of partying, you went out to take a pee in the cold streets because there was only one unisex toilet in the whole pub.
· You think drunks shouting at you in Russian are a normal part of life.
· When you enter a bus and there is no strange smell, you think there's something wrong.
· Buses without antennae seem awkward to you.
· If anything goes wrong, you blame the Russians, the Poles, or the rest of the world.
· You see someone smiling in public and you think: well, a bloody foreigner.
· A meal for you must contain either potato or meat, but usually both.
· You start leaving out the articles, even in English or your native language.
· You become scared when you come upon big old babushkas in furs because they trample everything in their way.
· You are afraid crossing a street, especially at zebra crossings or traffic lights.
· You feel guilty about wearing your shoes after entering a flat.
· You consider cranberry the best flavour for water, juice and vodka.
· You think beer is a soft drink, not an alcoholic beverage.
· Going to the opera, the concert hall, or the theatre is just a usual thing to do in the evenings.
· Given names like Christmas tree, sun, amber, diamond, and oak seem normal to you.
· Everything 50 m above sea level seems like a mountain.
· You get a one-centimetre haircut and buy a fake leather jacket and a black cap (if you are male) OR you buy a skirt the size of a belt and don't leave the house without tonnes of make-up (if you are female).
· You consider smoked pig's ears a tasty beer snack.
· You love the Baltic Sea and go swimming there at nearly any temperature.
· For you, garlic has become an ingredient just like salt or pepper.
· You consider Lithuania the best and worst place on earth at the same time.
· You teach everybody that in medieval times the Lithuanian Grand Duchy ranged from the Baltic to the Black Sea.
· You add "as", "a" or "is" to the end of foreign names so you can conjugate them.
· You carry around five cell phones and several cards from eight different phone companies so that you always get the best price.
· You consider fastening your seatbelt a sign of weakness and are not surprised if a car doesn’t have seatbelts at all.
· You think Coca Cola is the unhealthiest drink in the world and that drinking lots of beer, sugary juice, and bread drink prolongs your life.
· You haven't seen a clear sky for months and you don't miss it anymore.
· You consider rain the norm and sunshine a special weather phenomenon.

Retrospektyva

Vasario 16-sios proga klausiausi Antano Kulakausko paskaitos. Istorijos žiniomis aš niekada nežibėjau, bet paskutiniu metu istorija man pasidarė labai įdomus dalykas. Iš tiesų po paskaitos jau praėjus dviem mėnesiams man iš galvos vis dar neiškrenta viena jo pasakyta frazė apie tai, kad kuriantis Lietuvos valstybei 1918 m. lietuviškai kalbančių žmonių joje buvo mažuma. Tarkim, lietuviškiausias miestas buvo Šiauliai, jame lietuviškai kalbėjo 25 proc. gyventojų, Kaune lietuviškai kalbėjo 10 proc. žmonių. Kaip suprantu A. Kulakauskas neišskyrė kaimo ir miesto, tiesiog norėjo pasakyti, kad tuo laiku Lietuvoje lietuviškai kalbančių buvo mažuma. Man įdomu štai kas: 1918 m. tie gyventojai, apie kuriuos kalbam, buvo mūsų proseneliai. Reiškia, dauguma mūsų prosenelių nekalbėjo lietuviškai. Iš savo šeimos žinau (na seneliai irgi turėjo mokėti kokią kitą kalbą, jei jau jų tėvai mokėjo), kad tik vienas prosenelis kalbėjo lenkiškai. Na jis nebuvo joks lenkas ar atsikėlęs iš Lenkijos, tiesiog jis priklausė tam sluoksniui, kuriame lenkiškai kalbėti buvo didesnė garbė. Vaikų lenkiškai kalbėti jis neišmokė, nes žmona buvo visiška lietuviakalbė. Taigi „grubiai“ skaičiuojant 75 proc. mano šeimos tuo metu, kai buvo atliekama apklausa (neįsivaizduoju, iš kur tokia statistika ir kaip ji buvo renkama) užpildė grafą, kad jie kalba lietuviškai. Pagalvojau, kad įdomu būtų patikrinti šią teoriją retrospektyviai – apklausiant dabartinius gyventojus. Tik kažin ar įmanoma?

Kinas! Kinas! Kinas!

Tvarkau 2010 metų “stalčius“. Kaip žinia, mane buvo užpuolęs statistikos rinkimo virusas, kuris vis dar neprapuolė, nes nežinau, kas čia su manimi: senstu, sentimentalėju, ar šiaip einu iš proto, bet pasižiūrėti į save iš šalies, prisimenant, ką veikiau praeityje, man patinka.

Taigi, pateikiu 2010 metais matytų filmų sąrašą. Kai kurie jų jau yra papuolę į mano blogą ir net įkvėpę mane ilgesniems pasisakymams. Ieškantys čia siaubo, trilerių, fantastikos ar veiksmo, tikrai nusivils – esu jautrios prigimties, gyvenimas man dažnai atrodo pernelyg žiaurus ir beprasmis, tad laisvalaikiu visaip kaip bandau save nuteikti giliaprasmiškai. Kartais aišku viskas nukrypsta labiau į romantikos pusę... bet kas gi neturi silpnybių?

Geriausias praeitais metais, o gal net apskritai per gyvenimą, matytas filmas, aišku, yra Stalkeris, Turiu šiokius tokius rusų kalbos pagrindus, bet visko, deja, nesuprantu, tad žiūrėjau su titrais. Stalkeris yra kino poezija, tad sugebėjimas jausti originalo kalbos niuansus būtų įspūdį tik dar labiau sustiprinęs. Bet ir taip buvo įspūdinga. Nemeluoju ir niekam nepataikauju!

Ką išskirčiau dar? Ogi Pedro Almadovaro!! Ir tiesą sakant, taip ir lieku nesupratusi, kodėl jis laikomas genijumi, nes man jo filmai – vienos ilgos serijos muilo operos. Aš suprantu, Ispanija, aistros.. Man šaltai šiaurietei tik pavydėti. Bet dar kol kas nemačiau nė vieno šio režisieriaus filmo, kurį žiūrėčiau ne todėl, kad pradėjau ir dabar jau reikia pažiūrėti, kas čia bus toliau, o tiesiog atsipalaidavusi mėgaučiausi. Na aišku, būna ir blogiau už Almadovaro – jo filmus aš bent iškenčiu iki pabaigos.

Kas man šiame sąraše blogiau arba taip pat blogai kaip Almadovaro: Seksas ir miestas, Valgyk, melskis, mylėk, Makbetas, Laiškai Džiuljetai, Meilės narsa. Visa kita žiūrėti galima.

1. Paris I love you
2. New York I love you
3. Prieš saulėtekį
4. Prieš saulėlydį
5. Brangus Džonai
6. Kvepalai
7. Stalkeris
8. Skandalingoji plunksna
9. Modiljanis
10. Pasąmonė
11. Pradžia
12. Vietos parteryje
13. Zero – alyvinė Lietuva
14. Juli ir Julija
15. Vaiduoklis
16. Kloja
17. Goja
18. Gundanti klasta
19. Elžbieta pirmoji
20. Darvino apdovanojimai
21. P.S.
22. Oliveris Tvistas
23. Robinas Hudas
24. Dievo miestas
25. Flandrija
26. Išminuotojų būrys
27. Rimtas vyrukas
28. Imtynininkas
29. Prisimink mane
30. Šalti apkabinimai
31. Coco Chanel
32. Seksas ir miestas
33. Tiesiog kartu
34. Valgyk, meskis, mylėk
35. Kalbėk su ja
36. Makbetas
37. Lengvabūdė nuotaka
38. Laiškai Džiuljetai
39. Jausmų galia
40. Virtuvė sielai
41. 8 pasimatymai
42. Meilės šventė
43. Kūdikiai
44. Meilės narsa

Reikia draugą turėti

Pirmiausia turiu pasakyti, kad jei neatsakau nieko į komentarus, tai nereiškia nieko blogo, tai kaip tik reiškia, kad visiškai su jumis sutinku tik nenoriu spaminti.

Internetinėje erdvėje praūžė visokie apdovanojimai. Buvo smagu paskaityti apie kitus. Tiesa apie tuos žmones vis tiek turbūt lieka kažkur anapus. Na jei žmogus linkęs internete kurti fikcijas, tai dar septynias fikcijas sukurti juk nėra sunku. Žinoma, yra dalis tų, kurie tik ir laukė kol jų paklaus ko nors asmeniškesnio - su tuo juos ir sveikinu.

O aš plėšausi taip noro rašyti bet ką (kad ir va taip kaip šiandien keverzoti) ir sau taip reto perfekcionizmo – rašyti ant rimto, giliai, mąsliai, su faktais, įrodymais ir spaudai, o jei ne – tai eiti dirbti ir nieko nerašyti. Kol kas ant rimto laimi, todėl dirbu ir pasirodau čia retai.

Bet šiandien susimąsčiau apie draugystę. Na aš nesu tobulas žmogus ir kartas nuo karto pasiskundžiu savo nenaudėliais draugais kitiems nenaudėliams draugams. Vienas žmogus, klausydamas mano eilinio paburbėjimo, kažkada yra pasakęs, jog šita problema (draugų) greit išnyks, nes visi susitvarkys savo gyvenimus - susituoks, apsivaikuos ir bendraus poromis. Žodžiu, tos masės žmonių, su kuriais taip gera būdavo susitikti ir leisti laiką greitai neliks. Ir jis turbūt buvo teisus. Nes vis daugiau atsiranda žmonių, su kuriais kažkada buvo ne vienas pūdas druskos suvalgytas ir kuriuos susitinku kartą per metus ir ne šiaip kur prie kavos puodelio (arba kaip privalomai būdavo – prie alaus bokalo), o atsitiktinai gatvėje, prasilenkiant ir sušunkant O labas kaip tau sekasi? Ir atsakant, kad sekasi tai va puikiai ir nueinant toliau savais reikalais. Kaip netikėta yra tai, kad žmonės yra visgi pakeičiami ir nebūtinai kitais žmonėmis – kartais televizoriumi, knyga, filmu, vakarienės darymu, valgymu dviese, tualeto durų šlifavimu ir begale kitų kasdienių reikalų. Ir susitikti tingisi. Nebent laiko mašina mus grąžintų atgal.

Atmintis

Kartais tikrai būna netinkamas laikas prisiminimams. Koks yra šiandien. Bet tie prisiminimai tokie specifiniai, kad kito gero laiko, vargu, ar bus. O aš ir šiaip į svarbius įvykius sureaguoju taip, lyg vilkčiau vieną pamuštą koją.

Pamenu, kaip mama padėjo broliui mokytis Maironio eilėraštį „Nebeužtvenksi upės“. Aš dar iki galo nesupratau jo prasmės. Buvo 1990 metai.

Pamenu, kaip naktimis buvo klausomasi radijo ir mamos ašaras žiūrint televizorių. Buvo 1991 metų sausio 13-osios rytas.

Ir nors man būtų be galo skaudi tiesa, jog sausio 13-oji yra mūsų pačių suorganizuota, bet tarybų okupacijos metai iš tiesų buvo. Ir tai yra faktas, kodėl aš, mano šeima, mano draugai ir visa Lietuva gyvena blogiau nei galėtų ir turėtų gyventi.

Prisiminimai yra keistas dalykas. Jie lyg ir priklauso praeičiai, bet nėra objektyvus praeities matas, nes, nuspalvinti dabartinių emocijų, tie patys 20 metų senumo įvykiai įgyja visai kitas formas.

Lyg ne aš

Mąstau, ar tai, jog šventes švęsti atsibodo, reiškia, jog jos buvo geros?

Pastebėjau, kad gruodžio – sausio mėnesiais būnu mažiau kūrybinga arba alkoholis mano smegenims palieka ilgalaikes pasekmes.

Norėčiau ko nors užsinorėti, nes dabar atrodo, kad gerai viskas ir taip. Taigi jokių pasižadėjimų sau ką nors tOkio  padaryti šiais metais kol kas nėra, nebent vienas – ir toliau mokytis anglų.

Viskas su manimi gerai. Gal net per daug. Esu iki tiek patenkinta savo gyvenimu, kad rūpintis, jog visi gautų mano šiltus kalėdinius sveikinimus ir optimistiškus naujametinius palinkėjimus, yra tiesiog tingu.

Sako, kad linkėdamas kažko kitiems, iš tiesų labiausia pasilinki sau.

Turėkit tikslą ir išgyvenkit jausmą, kai sunkiai dirbdami jį pasiekiat. Turėkit pakankamai jėgų sunkiai dirbti ir jauskit malonumą tai darydami. Gerai paatostogaukit. Skaniai pusryčiaukit, pietaukit ir vakarieniaukit. Išmokit ko nors naujo. Būkit optimistiški. Jauskitės reikalingi. Susikurkit gražius namus. Smagiai pasilinksminkit su draugais. Daug juokitės. Ir tegu viskas įvyksta šiemet.

John Lennon "Imagine"

Prieš kelias savaites, bevartydama anglų kalbos vadovėlius, aptikau šios dainos tekstą. Tada ir mąsčiau ją patapinti į blogą, pridėjusi kelias savo mintis, bet viskas taip ir nugulė juodraščiuose... O šiandien John Lennon 30-osios mirties metinės. Ši asmenybė man nėra labai imponuojanti, bet aš ją žinau, nors tuo metu, kai jis mirė, aš net nebuvau gimusi.

Ši daina yra taikos ir gėrio pasauliui šauksmas. Toks socialistinis himnas. Gal dėl to man ji visai neskamba.. Juk mes jau gyvenom santvarkoje, kur nebuvo jokių valstybių, turto ir religijų... Ir į tuos laikus manęs su traktoriumi nenutemptų :) Kažkodėl pamąsčiau, kad blogis iš tiesų kyla iš labai didelio noro padaryti visiems kuo geriau.

Vyrai, mokslai ir jausmai

O pirmas lapkričio šeštadienis, pasirodo, vyrų diena. Tad sveikinu visus čia apsilankančius vyrus ir neapsilankančius sveikinu, nes, nors ir retai moterys prisipažįsta, bet gyvenime be jų būtų kitaip ir, jei jau ne blogiau, tai bent jau mažiau įdomu. Juk kai pagalvoji, kas namuose šiukšles išneštų, kas paklaustų, iš kur gavau tokią gražią suknelę, kieno kojines nuo grindų rinkčiau vakarais po darbo ir kam 115 kartą aiškinčiau, kur mes laikom puodelius, atidarytuvus ir visokius kitus, rodos, tik man reikalingus daiktus ir iš kur aš žinočiau, kur visa kita namuose laikoma!! Tad dar kartą su vyrų diena!! Nežinau, iš kur čia ji atkeliavo ir nuo kada mes ją švenčiam, bet šventės dar nė vienam žmogui gyvenimo nepagadino.

Vakarykštis jaukaus vakaro receptas buvo filmas „Jausmų galia“. Nors dabar vakarai ir dienos tokie, kad būčiau dėkinga, jei kas mane paliktų ramybėje, švaroje ir tyloje, kol praeis. Taip būtų geriau net tiems, kurie mane, dažniau kažkuo nepatenkintą, irgi turi matyti. Taip būtų geriau visam pasauliui, bet taip yra neįmanoma. Gal todėl taip paprasta mokytis anglų vakarais, kai galiu vaidinti stipriai užsiėmusią ir kuo mažiau reaguoti į aplinką. Gal todėl mokymasis man dabar teikia tiek daug malonumo. Nors kai pagalvoji, mokytis man visada buvo lengva ir įdomu, tad kodėl negrįžus į tą pačią būseną? Kai meti svorį, tai rezultatą labai paprasta pamatuoti – nukritę kilogramai. Kaip pamatuoti progresą, kurį darai ar nedarai mokydamasi kalbų? Nes vien mokymasis dėl savęs man tikrai gali pabosti. O taip, man reikia laiku paduoti kaulą!!! Tai ir mąstau, kaip sugalvojus kokį nors tikslą, kurio siekčiau. Kai kur mačiau žmones, skaičiuojančius, kiek žodžių jau moka. Žodyno plėtimas žinoma yra labai svarbu, bet laiku ir vietoje juos pavartoti - ne ką mažiau. Ta proga prisiminiau visus anglakalbius pažįstamus ir nusprendžiau atnaujinti su jais ryšius, gaila, kad jie toli ir galim kalbėti tik laiškais ar skypais, žymiai įdomiau ir naudingiau būtų leisti laiką prie kavos puodelio ar bokalo alaus. Reikės pažiūrėti, ar po mėnesio būsiu dar tokia pat užsidegusi ir svarbiausia – ar būsiu ko nors apčiuopamo išmokusi.

O kalbant apie vakarykštį filmą, tai panašių realizuotų idėjų jau esu mačiusi kelias. Toks bene naujausias ir žinomiausias yra “Pradžia” su Leonardu DiCaprio, dar yra “Tramdomieji”, “Pąsamonė” ir keletas kitų, kurių taip staiga dabar nepamenu. Šiuose visuose filmuose lendama į žmogaus pasąmonę ir mechaniškai pakeičiama ten esanti informacija. Tikiu, kad kiekvienas žmogus turi tokių prisiminimų, vien nuo kurių pakyla pulsas, o gerklėje įstringa gumulas. Dažniausia tai yra susiję su stipriais išgyvenimais, pavyzdžiui gėda, kurią patyrei kažką padaręs ir ką dabar mielų mieliausia ištrintum. Kartais užsimerkiu ir tikiu, kad viskas įmanoma, kad taip labai labai ir iš tikrųjų panorėjus yra įmanoma grįžti kelis metus atgal ir pasielgti tinkamai. O jei ta gėda, kažkokie prisiminimai, kaltės jausmas, žmogui ėda gyvenimą, ar nebūtų net gi naudinga visa tai ištrinti?

Filmui buvo pasirinkta viena iš problematiškų žmogaus gyvenimo sričių – santykiai su priešinga lytimi. Kaip iš pradžių viskas būna gražu, bet kasdienybė sugeba sugadinti visą pradinę romantiką, ir viskuo žavesį kėlęs žmogus staiga ima erzinti tuo pačiu. Ir kaip žmonės vieni kitiems prikalba visokių baisių dalykų, kurie taip ir lieka visam gyvenimui, kurie taip ir dilgčioja kartas nuo karto kairėje kūno pusėje, nes supranti, kad tai buvo visiška tiesa ir dar labiau ir giliau supranti, kad negali savęs pakeisti, kad taip esi per daug impulsyvus, per greit užsiplieski, nevairuoji meistriškai, nuolat pamiršti išjungti šveisas kitame kambaryje, mėgsti keistas plaukų spalvą, viską darai per greitai arba per lėtai, kažko pastoviai neišgirsti arba neįsimeni ir dar begalė smulkmenų, kurias, kaip burtažodžius kartojant kasdien, gali pamiršti, jog su tavimi gyvenantis žmogus turi ir gerų savybių, kad buvo dienų, kai negalėdavai nustoti apie jį galvoti ar šypsotis vos prisiminusi. Priekaištai, išgirsti iš artmiausio žmogaus, dažniausia skaudina labiausia. Kaip ir geri žodžiai, išgirsti iš svetimų, būna tik drungnas vanduo palyginus su tais, kuriuos pasako pats svarbiausias.

Nemanau, kad egzistuoja tik vienas tinkantis asmuo. Net dabar pagalvoju, kad tie, kurie mano gyvenime tėra “buvo”, mane išmokė nutylėti, palaukti, būti pakantesnei, supratingesnei, vertinti tai, ką turiu, nes žodžiai kartais skaudina iki begalybės ir jokie kiti žodžiai ar veiksmai to, kas buvo pasakyta, negali pakeisti. Ir jei tik ištrinčiau visas geras ir blogas akimirkas, jei tik tą patį žmogų pamatyčiau be mus persekiojančios praeities, greičiausia galėčiau vėl įžvelgti tik pačias geriausias jo savybes. O jei iš karto po skyrybų nuspręsčiau nesikankinti ir ištrinti bet kokius prisiminimus, tai sutaupyčiau daug liūdesio ir savęs analizavimo valandų.

Dalinuosi filmo garso takeliu ir linkiu mėgautis prisiminimais:

Apie Valdovų rūmus

Jau seniai mąsčiau išreikšti savo požiūrį į Valdovų rūmus. Kadangi praeitą savaitę ten apsilankiau, tai būtų pats laikas pasidalinti šviežiomis mintimis. Iš anksto įspėju, nei politikos, nei korupcijos neužkabinsiu.

Valdovų rūmai yra atsatomi toje veitoje, kur stūkso Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės valdovų rūmų pamatai. Kiek bebūtų diskusijų, ar tuos rūmus reikėjo atstatyti, ar nereikėjo, galvoju, kad teisingo ir visiems priimtino gero atsakymo čia nebus. Purkštaujantiems, kad mes nežinome, kaip tie rūmai atrodė ir statome vos ne "iš lempos", noriu priminti Trakų pilį: iš pamatų likučių pilis buvo atsatyta ne pagal kažkokius dokumentus, ne pagal piešinius (nes jokio piešto atvaizdo nėra), tačiau pagal kelių architektų projektus. Taigi, faktas tas, kad mes turėjome pilį Galvės ežero saloje, bet ta pilis, į kurią mes vedame savo užsieniečius draugus, kuri yra fonas daugelio vilniečių vestuvinėse fotografijose, greičiausia mažai ką turi bendro su tuo faktu. Kitas klausimas: o ką jei neatsatyti reikėjo daryti su rastais Valdovų rūmų pamatais? Pastatyti bet ką ant viršaus ir taip juos prarasti? Nes palikti pamatų liekanas, kaip yra padaryta Romoje, mes negalime dėl klimato sąlygų. Pastatyti Valdovų rūmai, nors ir nebūdami autentika, puikiai apsaugo išlikusius autentiškus pamatus. 

Kiek žinau, į Valdovų rūmus galima susiorginizuoti ekskursijas ir patiems. Ir turiu pasakyti - tikrai verta. Bent mūsų grupei pasitaikė puiki gidė, kurios norėjosi tik klausytis ir klausytis. Papildžiau savo istorijos spragas (o jų tiek daug, kad pildyk ir pildyk). Sužinojau, kad Žygimantas Augustas buvo karūnuotas 9 metų amžiaus ir buvo puikus meno žinovas, turėjęs ne tik visokių paveikslų, gobalenų, bet ir brangenybių, tuo tarpu Vladislovas Vaza buvo muzikos žinovas (melomanas) ir pirmoji opera Lietuvoje, jo iniciatyva, buvo pastatyta dar gi anksčiau nei Londone ar Paryžiuje. Beje, kadangi visi Valdovų rūmai buvo carinės Rusijos nugriauti ir išvogti, tai meno kūrinius, kadaise priklausiusius Lietuvos valdovams, yra bandoma nusipirkti aukcionuose ir grąžinti į rūmus jų svečiams. Kol kas ten ekspozicijų nėra, tik mūrai (kolega bandė įtikinti, kad ten gibskartonis, bet aš, nieko apie tai neišmanydama, priešinausi tai minčiai), šviestuvai ir krosnys, su pagal autentiškus atkurtais kokliais, ant kurių, beje, Vyčio žirgas su nuleista uodega!! O aš visą laiką buvau įtikinėjama, kad yra priešingai - ant tikrojo Vyčio žirgas joja sau laimingas, uodegą pakėlęs. Pasirodo, visai ne. 

Taigi, rūmai yra skirti ne parodyti, kokie jie buvo, bet parodyti, kaip gyveno Lietuvos valdovai nuo jų pastatymo iki sugriovimo. Nes per visą tą laiką rūmai buvo perstatinėjami, plečiami, kito ne tik valdovai, bet ir laikmečiai. Beje, Vavelio rūmai Krokuvoje neseniai šventė šimtmetį nuo atstatymo pradžios, jie taip pat buvo labai suniokoti ir gali Valdovų rūmams pavydėti eksponatų, kurių pas mus rasta apie 300 000. 

Nors, pradėjus atstatinėti Valdovų rūmus, buvau skeptikė, tačiau manau, kad daug dalykų lemia ir žmogaus nežinojimas. Susipažinusiems su istorija, kaip pastebėjau, kyla mažiau klausimų dėl jų reikalingumo. Gaila, kad caro valdžia rūmų vietoje buvo pasistačiusi sau kažkokius namukus, jei būtų palikusi griuvėsius, juos būtų pamatęs Maironis, parašęs eilėraštį (pelėsiais ir kerpėm apaugę aukštai valdovų štai garbingi rūmai...) ir nuo pat pradžių viskas būtų visai kitaip!

Apie kančias ir talentus

Vakar žiūrėjau talentus - kaip visada, perjunginėdama kanalą. Aš taip visada juos žiūriu ir niekada neičiau į studiją, nes ten nebūtų galimybės perjungti kanalo, kai žiūrėti į tai, kas vyksta scenoje, darosi drovu/gėda/nepakeliama/neįdomu. Čia irgi kažkokie mano kompleksai. Kai būsiu pasiutusiai turtinga, turėsiu asmeninį psichoanalitiką, kuris išspręs visas mano asmenybės problemas, o kol kas tenka gyventi su trūkumais.

Daugiausia kartų pakeisdavau kanalą per Dianos pasirodymą. Tiesiog ta nuoga emocija ir toks visiškai atviras skaudulių išsakymas ant scenos vertė mane nepatogiai jaustis. Na mergina pateko į kitą etapą, kaip suprantu, tada ji turės dainuoti kitą dainą ir, norėdama padaryti nemažesnį įspūdį, ji turės pasirinkti nemažiau emociškai paveikų kūrinį. Toks maždaug galėtų gimti, jei per tą laiką ją paliktų vaikinas arba grįžtų tėvas ir vėl išeitų. Aišku, kalbu labai ciniškai, tačiau ši mergina man priminė jau seniau mano apkalbėtą talento ir kančios temą.

Galvoju, kartais kančia yra priežastis, kodėl mes kažką darome. Net didžioji dalis kuriančių vienaip ar kitaip yra įtakoti kažkokių vaikystės ar paauglystės traumų, nenusisekusių tėvų istorijų, ligų, fizinių trūkumų.

Kiek laimingų, turtingų, gražių žmonių yra tapę garsiais rašytojais, filosofais, atradėjais? Kiek kartų esu girdėjusi, kad poezijai reikia dramos? Ir geriausia, kai ta drama būna ilgalaikė: blogi tėvų tarpusavio santykiai, blogi tavo santykiai su tėvais, paauglystės traumos, kurias stengiesi ne pamiršti, bet užaštrinti, prisiminti, akcentuoti, dėl to išskirti save iš kitų. Ir taip pamąsčiusi, aš supratau, kodėl nustojau rašyti. Nes aš pavargau vesti save iš proto, aš pavargau gyventi pastovioje sudirgimo būsenoje, kai atrodo, kad nenurimsi tol, kol čia pat nepagimdysi tos minties, kuri jau kuris laikas graužia gerklę, kuri yra trukdis dirbti, mokytis, bendrauti. Vieną dieną aš kažkaip atėjau į normalią būseną ir man ten taip patiko, kad neturiu priežasties ir noro grįžti atgal.

Ir dar kartą apie kiną

Pagalvojau, kad per šiuos metus greičiausia jau peržiūrėjau daugiau filmų nei per praeitus. Ir tada susimąsčiau, kad žmonės įvairiais laikotarpiais yra linkę įklimpti į tam tikras aistras. Vieniems tai stalo ar kompiuteriniai žaidimai, kitiems – skaitymas, žvejojimas, piešimas, mezgimas, virimas. .. ir tada galvoju, kad visos tos mažos ar didelės aistrelės keičia viena kitą ir duoda peno visokiems apmąstymams ir pasisakymams bloguose.

Kažkada ir aš mezgiau. Bet prieš maždaug metus nusprendžiau, kad nedarysiu to daugiau niekada, kad nuo šiol megztus daiktus pirksiu arba užsisakysiu pas profesionalus. Tiesiog mezgant yra užimtos rankos ir tai yra veikla, kuria gali užsiimti išskirtinai vienas, nes juk mezgant negali gerti vyno su drauge, sėdėti su mylimuoju ir spoksoti filmą.

Dar kartas nuo karto pabandau būti virėja. Nepaisant to, kad virėja būti šiais laikais yra labai paprasta, ši veikla niekada netaps mano aistra - aš neturiu natūralaus tai sričiai reikalingo smalsumo, ant mano palangės neauga nei bazilikai, nei petražolės, nei rozmarinai ir baisu prisipažinti, bet šių žolių aš net nepažinčiau. Ir pyragai man pavyksta tik kas antrą kartą, tad tikrai žinau, kad sekantį kartą jau bus valgoma.

Liūdna pripažinti, bet knygos pas mane kaupiasi neskaitomos. Maždaug prieš pusmetį griežtai nusprendžiau, kad nebegalima pirkti jokių knygų, kol nebus perskaitytos visos, gulinčios lentynose. Turiu prisipažinti, kad nuo metų pradžios perskaičiau Kobo Abės „Moterį smėlynuose“, Vladimiro Nobokovo „Lolitą“, Henrio Milerio „Ožiaragio atogrąžas“ ir... viskas!!! Na dar keli Čechovo apsakymai, eilėraščiai, kuriuos paskaitau nuolat...

Taigi kino istorijos kol kas mano gyvenime lenkia istorijas, kurios galėtų būti perskaitytos ir atsiskleistų vaizdais ne televizoriaus ar kino ekranuose, o savaip nuosavoje sąmonėje. Mano kriterijus geram filmui yra supratimas, kad tokios istorijos aš nesugalvočiau. Man patinka europietiškas kinas, lėtas, kur veiksmas vyksta ne išoriniame pasaulyje, bet žmogaus viduje. Patinka, kai išeinu iš kino salės arba išjungiu kompiuterį ir suprantu, kad tai buvo naujas dar niekur nematytas požiūris į mane supantį pasaulį.

P. S. Nuotrauka iš filmo "Svajotojai".

2009 metų likučiai

Pamenu, kad 2009aisiais kažkuriuo momentu buvo užėjusi visko kolekcionavimo manija: perskaitytų knygų, pamatytų filmų ir t.t. Turiu pasakyti, kad plano nesilaikau, bet betvarkydama darbo stalą radau 2009 metais matytų filmų sąrašą (ėjimus į kino teatrą dažnai žymėjau kalendoriuje, o sąrašas "gamintas" pagal jį, papildant kelias matytais namuose, tad gavosi gana tikslus).

Taigi, kad jis nenusimestų, surašau čia:

1. Pepertum Mobile
2. Kita meilės istorija
3. Ištvirkimas ir išmintis
4. Rumba
5. Il Divo
6. Tohoe ežeras
7. Šokėjai
8. Saldus gyvenimas
9. Laiko garsai
10. Tarp sienų
11. Kamino
12. Sukti reikaliukai
13. Delta
14. Repriza
15. Rugpjūčio šventė
16. Mano sesers globėjas
17. Nimfomanės dienoraštis
18. Skaitovas
19. Laumės vaikas
20. Apokalipto
21. Dvi dienos Paryžiuje
22. Paryžius
23. Nuotakų karai
24. Piršlybos
25. Atostogos
26. Sensacija
27. Karalienės sesuo
28. Tarp dviejų mylimųjų
29. Negyvėlis
30. Malholando kelias
31. Lietuvio genas
32. Kava ir cigaretės
33. Ačiū, kad rūkote
34. Kutenimai
35. Pavasaris, vasara, ruduo, žiema ir vėl pavasaris
36. Dievai tikriausia pamišę
37. Maradona pagal Kusturicą
38. Pasaulis yra didelis ir išsigelėbimas slypi už kampo
39. Tušti namai
40. Reičel išteka

O jei reikėtų apibendrinti, tai per Il Divo ir dalį Saldaus gyvenimo miegojau. Nuotakų karai ir Piršlybos yra absoliučiai blogi filmai (vien iš pavadinimo aišku), Perpertum Mobile ir Kutenimai yra šiaip nevykę lietuviški bandymai. Per 2009 buvo pažiūrėti du dokumentiniai (apie lietuvio geną ir apie Kusturicą), kurie vienodai vidutiniški, o šiaip visi kiti yra daugiau maži geri filmai, kuriuos verta buvo pamatyti su tais žmonėmis, su kurias juos ir žiūrėjau :)

Yra kaip yra arba visiškai apie nieką

Ruduo. Tik šiemet nesibarsto sentimentai ir viskas atrodo žymiai paprasčiau. Imu galvoti apie Kalėdas, imu įsivaizduoti, kaip vieną dieną snigs, o aš ramiai gėrėsiuosi vaizdu. Tiesa, toks jausmas, kad atsitiko neįmanoma: karštis buvo pabodęs iki tiek, jog jau maniau, jis niekada neišgaruos iš mano odos, darbo kabineto ir namų sienų, bet dabar kartais būna šalta ir pečius tenka apsigaubti šaliku, ir vakarais nesinori lįsti iš namų. Nesinori ir rašyti. Nes kinas nebesukrečia (aną savaitgalį buvo Julie & Julia, geriau negu tikėjausi), įvykiai visuomenėje tik nustebina arba prajuokina, bet ne iki tokių gelmių, kad viskas išsilietų ant balto kompiuterinio lapo.

Esu kažkur. Skaitau (dažniausia blogus) ir mąstau tyliai. Žiūriu krepšinį ir sergu už Lietuvą. Tikiu jais ir tikiuosi geriausio.

O dienos pasidarė trumpos, per trumpos, kad sugebėčiau čia pat ir neskrajoti padebesiais, ir pakilti virš kasdienybės.

Ar kada susimąstėt, kaip gyventume, jei praeityje būtume priėmę kitus sprendimus? Pavyzdžiui aš visą laiką maniau, kad būsiu filologė, tačiau studijų pasirinkimo lape iš šešių studijų programų neparašiau nei vienos iš filologijos studijų krypties. Įdomu, ką dabar veikčiau, jei būčiau baigusi tarkim lietuvių kalbą? Ar būčiau po to stojusi į VU Ekonomikos fakultetą arba MRU išlyginamąsias studijas, o po to baigusi kokios nors vadybos magistrą? Manau, kad rašyčiau tai tikrai geriau, dažniau, poetiškiau, dar būčiau perskaičiusi visokias literatūros klasikas, greičiausia būčiau draugavusi ne su tais vaikinais, nes tiesiog likimas mūsų nebūtų suvedęs, turėčiau kitus draugus, kitą darbą, o gal jo neturėčiau ir sėdėčiau užsienyje. Įdomu, ar būčiau nusivylusi studijomis taip kaip daugelis ir galvočiau, kad verčiau buvo stoti ten, kur dabar įstojau.

Neveltui profesijos pasirinkimas yra didelis sprendimas, turintis įtakos visam gyvenimui. Juk tik nedaugelis suprantam, kad profesiją galima pakeisti, bet kai jau suprantam, tada būna vėlu: gyvenimas rodosi toks sudėtingas, pragyvenimas toks brangus ir jausmas toks, kad vos pajudinus grius visas per 5 ar 8 metus pastatytas pasaulis. Gyventi nėra paprasta, todėl geriau visur ir visada elgtis atsargiai.

Taip bandau pasiteisinti žmonėms, kurie mane seka, kodėl kartais dingstu. Nes atrodo, kad, jei bent truputi gyvenimas vyktų kitaip, o jis vyktų kitaip, jei kažkada būčiau priėmusi kitus sprendimus, tai turėčiau daugiau laiko sau, mažiau pavargčiau, daugiau skaityčiau teisingos literatūros ir turėčiau daugiau idėjų ir jėgų blogui. Tik įdomu, kas tada būtų ta antroji medalio pusė?

True love

Taip karšta, kad net rašyti sunku. Ir per karštį rašyti apie meilę - lyg saldinti cukrų. Bet vis tiek. Šį kartą apie nepaprastą meilę ir nors iš tiesų viskas apie autobiografinį filmą, nuo meilės temos jame pabėgti neįmanoma.

Yra keletas momentų kai aš pasijaučiu labai šalta ir racionali. Vieną rytą girdėjau psichologo kalbas, kaip įvertinti, kada žmogus vadovaujasi protu, o kada širdimi. Pagal tą jo teoriją supratau, kad, nepaisant mano minėto šaltumo ir racionalumo, daugelis mano sprendimų yra priimami pasikliaujant širdies balsu: kai padarai ir lauki, kas iš to bus. Bet kur jau bus lietuvaitės širdis kaip kokios ispanės ar prancūzės!!

Visada stebėdavausi moterimis sąmoningai pasirenkančiomis gyventi su smurtautoju, alkoholiku, narkomanu, sėdinčiu kalėjime ir dar begale vyru tipų, kur ir taip aišku, kad nieko gero iš to nebus. Va kur mano tas širdies racionalumas, meilė, man – pasvertas jausmas, absoliutas. Aš niekaip negaliu įsivaizduoti, kad galima mylėti žmogžudį, nes mylėti, tai sutikti su žmogumi, pritarti jo poelgiams. Mano mama mėgdavo kartoti: „pažiūrėk į jo draugą ir suprasi, kas jis“. Antroji pusė automatiškai yra draugas, tai jei aš gyvenu su smurtautoju, pažiūrėjus į jį būtų galima spręsti apie mane. Na ne tai, kad aš mušuosi, labiau tai, kad mėgstu būti žeminama. Žinau, gyvenime nebūna nei vien balto, nei vien juodo, bet yra dalykų, kurie labai arti to.

Taip jau kokį trečią kartą bandau aprašyti neseniai per televizorių matytą biografinę dramą „Modiljani“. Autobiografiniai filmai patinka tuo, kad per trumpą laiką gauni informacijos apie asmenį, kurio galbūt visai nežinojai (o apie Modiljanį (Amadeo Modigliani), tapytoją ir skulptorių, gimusį Italijoje 1884 metais, vėliau gyvenusį ir mirusį Paryžiuje, nežinojau beveik nieko). Dažnas šių laikų menininkas atsiriboja nuo bohemos, nes suvokia, kad tik darbu gali gauti tam tikrų rezultatų ir susidaro toks įspūdis, kad bohemoje lieka tie, kurie nori būti šalia meno, bet jo nedaro. Visai kitaip, panašu, buvo 20 amžiaus pradžios Paryžiuje, kur gyveno galbūt didžiausia to meto menininkų koncentracija Europoje.

Filmas “Modiljani“ prasideda jaunos moters sakiniu: „Ar aš kalta, kad mylėjau?“ Žana, Modiljani paskutinioji moteris, likusi su juo iki pat mirties, pagimdžiusi jam dukrą ir vos nepagimdžiusi antro vaiko, ir yra tas moters tipas, kuris mane nepaliaujamai stebina. Tapytojas – aktyvus bohemos dalyvis. Narkotikai ir alkoholis – būdas pasiekti dugną ir taip atrasti savyje dar daugiau kūrybinių galių (pasak biografų, Modiljani sąmoningai rinkosi save nuodyti). Prie viso šito: kova su Pikaso, skurdas, nepripažinimas, savęs ieškojimai – tik dar daugiau dalykų, dėl kurių reikėtų tokio žmogaus vengti. Ir nors save puikiai įsivaizduoju atsisakančią tam tikrų karjeros ambicijų dėl mylimo žmogaus, ta prasme, kad įsivaizduoju save esant talento šešėlyje, bet turbūt niekada sąmoningai nesirinkčiau kartu degraduoti. Tik tiek, kad Žana, gali būti, neturėjo kito pasirinkimo... Jau minėjau: prancūzės širdis - ne lietuvaitės širdis..

Daug lengviau žiūrėti tokius filmus kaip „New York I love you“, nes jie suteikia vilties, jie įneša tikėjimo, kad galima iš esmės gyvenimą praleisti nerūpestingai. Pamenu, kažkada klausiausi diskusijos apie lemtingus gyvenimo vyrus, kalbėjo lyg ir Valinskienė, kuri niekaip negalėjo prisipažinti, kad Valinskas jai visgi lemtingas ir be jo daug kas jos gyvenime būtų kitaip. Aišku, būna, kad žmonės šiaip gyvena kartu ir nepakreipia niekaip vienas kito karjeros, ateities planų. Bet kas jei esi su stipriu žmogumi, kuriam reikia aukotis? Kas jei esi su menininku, ir tavo gyvenimas toks pat nepastovus kaip ir jo nuotaikos?

Besąlyginė meilė man atrodo įmanoma tik esant labai jaunam. Kai tau šešiolika ir tu iki tiek nepažįsti gyvenimo, kad nėra svarbu, ar jūs iš to paties socialinio sluoksnio, ar sutampa jūsų ateities planai, galų gale, ar jūs turėsit ką nors bendro užaugę. Kai man buvo kokie 11 metų, mano kaimyno klasiokė pasirinko neužaugti: pasikorė savo kambaryje būdama šešiolikos. Savaite ar dvi prieš jos savižudybę, iš gyvenimo savanoriškai išėjo jos draugas. Nežinau tiksliai tos istorijos, bet ėjo gandas, kad jaunuolių tėvai uždraudė jiems susitikinėti. Netekties skausmas tėvus greičiausia sutaikė: mergina buvo palaidota šalia vaikino, ant jų kapo iš augalų buvo suformuota didžiulė širdis. Tai turbūt buvo (gal ir tebėra) gražiausiai prižiūrimas žemės lopinėlis visose miestelio kapinėse, tiesiog galima būtų vesti ekskursijas ir pasakoti Romeo ir Džiuljetos istorijos lietuvišką versiją. O jei jie būtų buvę garsūs ir savo darbais - kurti filmus.

Gyvenimo paslaptys

Vakar pažiūrėjau filmą „Secret“. Gulėjo jis pas mane kokius du metus. Aš iš esmės esu visų „mokančių kaip gyventi“ istorijų priešas ir tokias knygas kaip alchemikus laikau tuščiomis. Beje, knyga „Secret“ irgi, mačiau, yra. O filmas gal net ne apie paslaptį? Visi kartais daugiau, kartais mažiau jaučiamės gamtos dalimi ir galime pajusti Visatos jėgą. Teisūs tie, kurie sakys, kad dažniau pajaučiame blogus ženklus: ligas, kūno skausmus, nerimus, pykčius, agresijas, bet retas turbūt susimąsto, kodėl taip yra.
Mano draugas netiki likimu. Jam atrodo, kad likimas į žmogaus gyvenimą įsikiša vos ne vienintelėje vietoje, kai kūdikis gimsta konkrečioje šeimoje. Iš tiesų juk svarbu, kur gimsti: mieste ar kaime, turtingoje ar vargšų šeimoje. Tas pradinis taškas, kitaip dar - pirmas žingsnis į pasaulį - vieniems yra labai paprastas, o kitiems jau nuo pat pradžių lydymas sunkumų. Bet žmogaus laimė priklauso nuo daugiau dalykų nei nuo to, kur jis gimė. Juk mes patys esam savo laimės kalviai. Kartais pastebiu harmoningus žmones: jie atrodo laimingi, jų šeima sėkminga (tai nereiškia, kad be dūmų), jų vaikai savarankiški, jie turi savo nuomonę, norų, yra aktyvūs ir siekia savo tikslų. Jie gyvena nepriklausomai nuo savo amžiaus. Jie linkę padėti kitiems. Tikrai pažįstų tokių žmonių. Vienas jų savo vaikui, niekaip neišsikapanojančiam iš nesėkmių mokykloje, pasakė: gal užteks gailėti savęs? O ką mes, be savęs gailesčio, dar darome pakliuvę į keblią padėtį?
Mūsų mintys realizuojasi, esu tai skaudžiai pajutusi ne kartą, dėl to verta turėti tik geras mintis, todėl verta išlaisvinti savo svajones ir leisti sau įsivaizduoti save viską jau pasiekus. Filme tai vadinama vizualizacija: kai tu įsivaizduoju save už savo svajonių automobilio vairo, kai tu nupieši savo svajonių namus ir „leidi sau juose gyventi“. Gyvenimas ir ateities perspektyvos tave turi džiuginti, nes kosmosas nesupranta žodžio „ne“ ir kai mes sakome: nenoriu būti piktas, nenoriu, kad man nesisektų, mes iš tiesų leidžiame savo mintyse gyventi pykčiui ir nesėkmėms, iš kurių taip stengiamės išsivaduoti, o kas gyvena mūsų mintyse, tas realizuojasi. Todėl reikia NORĖTI: ramybės, darnos, mėgstamo darbo, erdvių namų, gerų draugų, meilės...
Nemėgstu aš panašaus pobūdžio literatūros ar tuo labiau filmų, bet kadangi čia nebuvo jokių dalykų, kurie prieštarautų mano gyvenimo logikai ir jokių alegorinių svaičiojimų, tad rekomenduočiau filmą visiems, kurie yra praradę ūpą gyventi, nebeturi svajonių ir visame kame nemato prasmės. Juk žinote tokį posakį: „Ko bijosi, tas ir bus“.