Pirmiausia turiu pasakyti, kad jei neatsakau nieko į komentarus, tai nereiškia nieko blogo, tai kaip tik reiškia, kad visiškai su jumis sutinku tik nenoriu spaminti.
Internetinėje erdvėje praūžė visokie apdovanojimai. Buvo smagu paskaityti apie kitus. Tiesa apie tuos žmones vis tiek turbūt lieka kažkur anapus. Na jei žmogus linkęs internete kurti fikcijas, tai dar septynias fikcijas sukurti juk nėra sunku. Žinoma, yra dalis tų, kurie tik ir laukė kol jų paklaus ko nors asmeniškesnio - su tuo juos ir sveikinu.
O aš plėšausi taip noro rašyti bet ką (kad ir va taip kaip šiandien keverzoti) ir sau taip reto perfekcionizmo – rašyti ant rimto, giliai, mąsliai, su faktais, įrodymais ir spaudai, o jei ne – tai eiti dirbti ir nieko nerašyti. Kol kas ant rimto laimi, todėl dirbu ir pasirodau čia retai.
Bet šiandien susimąsčiau apie draugystę. Na aš nesu tobulas žmogus ir kartas nuo karto pasiskundžiu savo nenaudėliais draugais kitiems nenaudėliams draugams. Vienas žmogus, klausydamas mano eilinio paburbėjimo, kažkada yra pasakęs, jog šita problema (draugų) greit išnyks, nes visi susitvarkys savo gyvenimus - susituoks, apsivaikuos ir bendraus poromis. Žodžiu, tos masės žmonių, su kuriais taip gera būdavo susitikti ir leisti laiką greitai neliks. Ir jis turbūt buvo teisus. Nes vis daugiau atsiranda žmonių, su kuriais kažkada buvo ne vienas pūdas druskos suvalgytas ir kuriuos susitinku kartą per metus ir ne šiaip kur prie kavos puodelio (arba kaip privalomai būdavo – prie alaus bokalo), o atsitiktinai gatvėje, prasilenkiant ir sušunkant O labas kaip tau sekasi? Ir atsakant, kad sekasi tai va puikiai ir nueinant toliau savais reikalais. Kaip netikėta yra tai, kad žmonės yra visgi pakeičiami ir nebūtinai kitais žmonėmis – kartais televizoriumi, knyga, filmu, vakarienės darymu, valgymu dviese, tualeto durų šlifavimu ir begale kitų kasdienių reikalų. Ir susitikti tingisi. Nebent laiko mašina mus grąžintų atgal.
.jpg)
