Reikia draugą turėti

Pirmiausia turiu pasakyti, kad jei neatsakau nieko į komentarus, tai nereiškia nieko blogo, tai kaip tik reiškia, kad visiškai su jumis sutinku tik nenoriu spaminti.

Internetinėje erdvėje praūžė visokie apdovanojimai. Buvo smagu paskaityti apie kitus. Tiesa apie tuos žmones vis tiek turbūt lieka kažkur anapus. Na jei žmogus linkęs internete kurti fikcijas, tai dar septynias fikcijas sukurti juk nėra sunku. Žinoma, yra dalis tų, kurie tik ir laukė kol jų paklaus ko nors asmeniškesnio - su tuo juos ir sveikinu.

O aš plėšausi taip noro rašyti bet ką (kad ir va taip kaip šiandien keverzoti) ir sau taip reto perfekcionizmo – rašyti ant rimto, giliai, mąsliai, su faktais, įrodymais ir spaudai, o jei ne – tai eiti dirbti ir nieko nerašyti. Kol kas ant rimto laimi, todėl dirbu ir pasirodau čia retai.

Bet šiandien susimąsčiau apie draugystę. Na aš nesu tobulas žmogus ir kartas nuo karto pasiskundžiu savo nenaudėliais draugais kitiems nenaudėliams draugams. Vienas žmogus, klausydamas mano eilinio paburbėjimo, kažkada yra pasakęs, jog šita problema (draugų) greit išnyks, nes visi susitvarkys savo gyvenimus - susituoks, apsivaikuos ir bendraus poromis. Žodžiu, tos masės žmonių, su kuriais taip gera būdavo susitikti ir leisti laiką greitai neliks. Ir jis turbūt buvo teisus. Nes vis daugiau atsiranda žmonių, su kuriais kažkada buvo ne vienas pūdas druskos suvalgytas ir kuriuos susitinku kartą per metus ir ne šiaip kur prie kavos puodelio (arba kaip privalomai būdavo – prie alaus bokalo), o atsitiktinai gatvėje, prasilenkiant ir sušunkant O labas kaip tau sekasi? Ir atsakant, kad sekasi tai va puikiai ir nueinant toliau savais reikalais. Kaip netikėta yra tai, kad žmonės yra visgi pakeičiami ir nebūtinai kitais žmonėmis – kartais televizoriumi, knyga, filmu, vakarienės darymu, valgymu dviese, tualeto durų šlifavimu ir begale kitų kasdienių reikalų. Ir susitikti tingisi. Nebent laiko mašina mus grąžintų atgal.

Atmintis

Kartais tikrai būna netinkamas laikas prisiminimams. Koks yra šiandien. Bet tie prisiminimai tokie specifiniai, kad kito gero laiko, vargu, ar bus. O aš ir šiaip į svarbius įvykius sureaguoju taip, lyg vilkčiau vieną pamuštą koją.

Pamenu, kaip mama padėjo broliui mokytis Maironio eilėraštį „Nebeužtvenksi upės“. Aš dar iki galo nesupratau jo prasmės. Buvo 1990 metai.

Pamenu, kaip naktimis buvo klausomasi radijo ir mamos ašaras žiūrint televizorių. Buvo 1991 metų sausio 13-osios rytas.

Ir nors man būtų be galo skaudi tiesa, jog sausio 13-oji yra mūsų pačių suorganizuota, bet tarybų okupacijos metai iš tiesų buvo. Ir tai yra faktas, kodėl aš, mano šeima, mano draugai ir visa Lietuva gyvena blogiau nei galėtų ir turėtų gyventi.

Prisiminimai yra keistas dalykas. Jie lyg ir priklauso praeičiai, bet nėra objektyvus praeities matas, nes, nuspalvinti dabartinių emocijų, tie patys 20 metų senumo įvykiai įgyja visai kitas formas.

Lyg ne aš

Mąstau, ar tai, jog šventes švęsti atsibodo, reiškia, jog jos buvo geros?

Pastebėjau, kad gruodžio – sausio mėnesiais būnu mažiau kūrybinga arba alkoholis mano smegenims palieka ilgalaikes pasekmes.

Norėčiau ko nors užsinorėti, nes dabar atrodo, kad gerai viskas ir taip. Taigi jokių pasižadėjimų sau ką nors tOkio  padaryti šiais metais kol kas nėra, nebent vienas – ir toliau mokytis anglų.

Viskas su manimi gerai. Gal net per daug. Esu iki tiek patenkinta savo gyvenimu, kad rūpintis, jog visi gautų mano šiltus kalėdinius sveikinimus ir optimistiškus naujametinius palinkėjimus, yra tiesiog tingu.

Sako, kad linkėdamas kažko kitiems, iš tiesų labiausia pasilinki sau.

Turėkit tikslą ir išgyvenkit jausmą, kai sunkiai dirbdami jį pasiekiat. Turėkit pakankamai jėgų sunkiai dirbti ir jauskit malonumą tai darydami. Gerai paatostogaukit. Skaniai pusryčiaukit, pietaukit ir vakarieniaukit. Išmokit ko nors naujo. Būkit optimistiški. Jauskitės reikalingi. Susikurkit gražius namus. Smagiai pasilinksminkit su draugais. Daug juokitės. Ir tegu viskas įvyksta šiemet.