Ruduo. Tik šiemet nesibarsto sentimentai ir viskas atrodo žymiai paprasčiau. Imu galvoti apie Kalėdas, imu įsivaizduoti, kaip vieną dieną snigs, o aš ramiai gėrėsiuosi vaizdu. Tiesa, toks jausmas, kad atsitiko neįmanoma: karštis buvo pabodęs iki tiek, jog jau maniau, jis niekada neišgaruos iš mano odos, darbo kabineto ir namų sienų, bet dabar kartais būna šalta ir pečius tenka apsigaubti šaliku, ir vakarais nesinori lįsti iš namų. Nesinori ir rašyti. Nes kinas nebesukrečia (aną savaitgalį buvo Julie & Julia, geriau negu tikėjausi), įvykiai visuomenėje tik nustebina arba prajuokina, bet ne iki tokių gelmių, kad viskas išsilietų ant balto kompiuterinio lapo.
Esu kažkur. Skaitau (dažniausia blogus) ir mąstau tyliai. Žiūriu krepšinį ir sergu už Lietuvą. Tikiu jais ir tikiuosi geriausio.
O dienos pasidarė trumpos, per trumpos, kad sugebėčiau čia pat ir neskrajoti padebesiais, ir pakilti virš kasdienybės.
Ar kada susimąstėt, kaip gyventume, jei praeityje būtume priėmę kitus sprendimus? Pavyzdžiui aš visą laiką maniau, kad būsiu filologė, tačiau studijų pasirinkimo lape iš šešių studijų programų neparašiau nei vienos iš filologijos studijų krypties. Įdomu, ką dabar veikčiau, jei būčiau baigusi tarkim lietuvių kalbą? Ar būčiau po to stojusi į VU Ekonomikos fakultetą arba MRU išlyginamąsias studijas, o po to baigusi kokios nors vadybos magistrą? Manau, kad rašyčiau tai tikrai geriau, dažniau, poetiškiau, dar būčiau perskaičiusi visokias literatūros klasikas, greičiausia būčiau draugavusi ne su tais vaikinais, nes tiesiog likimas mūsų nebūtų suvedęs, turėčiau kitus draugus, kitą darbą, o gal jo neturėčiau ir sėdėčiau užsienyje. Įdomu, ar būčiau nusivylusi studijomis taip kaip daugelis ir galvočiau, kad verčiau buvo stoti ten, kur dabar įstojau.
Neveltui profesijos pasirinkimas yra didelis sprendimas, turintis įtakos visam gyvenimui. Juk tik nedaugelis suprantam, kad profesiją galima pakeisti, bet kai jau suprantam, tada būna vėlu: gyvenimas rodosi toks sudėtingas, pragyvenimas toks brangus ir jausmas toks, kad vos pajudinus grius visas per 5 ar 8 metus pastatytas pasaulis. Gyventi nėra paprasta, todėl geriau visur ir visada elgtis atsargiai.
Taip bandau pasiteisinti žmonėms, kurie mane seka, kodėl kartais dingstu. Nes atrodo, kad, jei bent truputi gyvenimas vyktų kitaip, o jis vyktų kitaip, jei kažkada būčiau priėmusi kitus sprendimus, tai turėčiau daugiau laiko sau, mažiau pavargčiau, daugiau skaityčiau teisingos literatūros ir turėčiau daugiau idėjų ir jėgų blogui. Tik įdomu, kas tada būtų ta antroji medalio pusė?
.jpg)
