O pirmas lapkričio šeštadienis, pasirodo, vyrų diena. Tad sveikinu visus čia apsilankančius vyrus ir neapsilankančius sveikinu, nes, nors ir retai moterys prisipažįsta, bet gyvenime be jų būtų kitaip ir, jei jau ne blogiau, tai bent jau mažiau įdomu. Juk kai pagalvoji, kas namuose šiukšles išneštų, kas paklaustų, iš kur gavau tokią gražią suknelę, kieno kojines nuo grindų rinkčiau vakarais po darbo ir kam 115 kartą aiškinčiau, kur mes laikom puodelius, atidarytuvus ir visokius kitus, rodos, tik man reikalingus daiktus ir iš kur aš žinočiau, kur visa kita namuose laikoma!! Tad dar kartą su vyrų diena!! Nežinau, iš kur čia ji atkeliavo ir nuo kada mes ją švenčiam, bet šventės dar nė vienam žmogui gyvenimo nepagadino.
Vakarykštis jaukaus vakaro receptas buvo filmas „Jausmų galia“. Nors dabar vakarai ir dienos tokie, kad būčiau dėkinga, jei kas mane paliktų ramybėje, švaroje ir tyloje, kol praeis. Taip būtų geriau net tiems, kurie mane, dažniau kažkuo nepatenkintą, irgi turi matyti. Taip būtų geriau visam pasauliui, bet taip yra neįmanoma. Gal todėl taip paprasta mokytis anglų vakarais, kai galiu vaidinti stipriai užsiėmusią ir kuo mažiau reaguoti į aplinką. Gal todėl mokymasis man dabar teikia tiek daug malonumo. Nors kai pagalvoji, mokytis man visada buvo lengva ir įdomu, tad kodėl negrįžus į tą pačią būseną? Kai meti svorį, tai rezultatą labai paprasta pamatuoti – nukritę kilogramai. Kaip pamatuoti progresą, kurį darai ar nedarai mokydamasi kalbų? Nes vien mokymasis dėl savęs man tikrai gali pabosti. O taip, man reikia laiku paduoti kaulą!!! Tai ir mąstau, kaip sugalvojus kokį nors tikslą, kurio siekčiau. Kai kur mačiau žmones, skaičiuojančius, kiek žodžių jau moka. Žodyno plėtimas žinoma yra labai svarbu, bet laiku ir vietoje juos pavartoti - ne ką mažiau. Ta proga prisiminiau visus anglakalbius pažįstamus ir nusprendžiau atnaujinti su jais ryšius, gaila, kad jie toli ir galim kalbėti tik laiškais ar skypais, žymiai įdomiau ir naudingiau būtų leisti laiką prie kavos puodelio ar bokalo alaus. Reikės pažiūrėti, ar po mėnesio būsiu dar tokia pat užsidegusi ir svarbiausia – ar būsiu ko nors apčiuopamo išmokusi.
O kalbant apie vakarykštį filmą, tai panašių realizuotų idėjų jau esu mačiusi kelias. Toks bene naujausias ir žinomiausias yra “Pradžia” su Leonardu DiCaprio, dar yra “Tramdomieji”, “Pąsamonė” ir keletas kitų, kurių taip staiga dabar nepamenu. Šiuose visuose filmuose lendama į žmogaus pasąmonę ir mechaniškai pakeičiama ten esanti informacija. Tikiu, kad kiekvienas žmogus turi tokių prisiminimų, vien nuo kurių pakyla pulsas, o gerklėje įstringa gumulas. Dažniausia tai yra susiję su stipriais išgyvenimais, pavyzdžiui gėda, kurią patyrei kažką padaręs ir ką dabar mielų mieliausia ištrintum. Kartais užsimerkiu ir tikiu, kad viskas įmanoma, kad taip labai labai ir iš tikrųjų panorėjus yra įmanoma grįžti kelis metus atgal ir pasielgti tinkamai. O jei ta gėda, kažkokie prisiminimai, kaltės jausmas, žmogui ėda gyvenimą, ar nebūtų net gi naudinga visa tai ištrinti?
Filmui buvo pasirinkta viena iš problematiškų žmogaus gyvenimo sričių – santykiai su priešinga lytimi. Kaip iš pradžių viskas būna gražu, bet kasdienybė sugeba sugadinti visą pradinę romantiką, ir viskuo žavesį kėlęs žmogus staiga ima erzinti tuo pačiu. Ir kaip žmonės vieni kitiems prikalba visokių baisių dalykų, kurie taip ir lieka visam gyvenimui, kurie taip ir dilgčioja kartas nuo karto kairėje kūno pusėje, nes supranti, kad tai buvo visiška tiesa ir dar labiau ir giliau supranti, kad negali savęs pakeisti, kad taip esi per daug impulsyvus, per greit užsiplieski, nevairuoji meistriškai, nuolat pamiršti išjungti šveisas kitame kambaryje, mėgsti keistas plaukų spalvą, viską darai per greitai arba per lėtai, kažko pastoviai neišgirsti arba neįsimeni ir dar begalė smulkmenų, kurias, kaip burtažodžius kartojant kasdien, gali pamiršti, jog su tavimi gyvenantis žmogus turi ir gerų savybių, kad buvo dienų, kai negalėdavai nustoti apie jį galvoti ar šypsotis vos prisiminusi. Priekaištai, išgirsti iš artmiausio žmogaus, dažniausia skaudina labiausia. Kaip ir geri žodžiai, išgirsti iš svetimų, būna tik drungnas vanduo palyginus su tais, kuriuos pasako pats svarbiausias.
Nemanau, kad egzistuoja tik vienas tinkantis asmuo. Net dabar pagalvoju, kad tie, kurie mano gyvenime tėra “buvo”, mane išmokė nutylėti, palaukti, būti pakantesnei, supratingesnei, vertinti tai, ką turiu, nes žodžiai kartais skaudina iki begalybės ir jokie kiti žodžiai ar veiksmai to, kas buvo pasakyta, negali pakeisti. Ir jei tik ištrinčiau visas geras ir blogas akimirkas, jei tik tą patį žmogų pamatyčiau be mus persekiojančios praeities, greičiausia galėčiau vėl įžvelgti tik pačias geriausias jo savybes. O jei iš karto po skyrybų nuspręsčiau nesikankinti ir ištrinti bet kokius prisiminimus, tai sutaupyčiau daug liūdesio ir savęs analizavimo valandų.
Dalinuosi filmo garso takeliu ir linkiu mėgautis prisiminimais:
.jpg)
