Vakar žiūrėjau talentus - kaip visada, perjunginėdama kanalą. Aš taip visada juos žiūriu ir niekada neičiau į studiją, nes ten nebūtų galimybės perjungti kanalo, kai žiūrėti į tai, kas vyksta scenoje, darosi drovu/gėda/nepakeliama/neįdomu. Čia irgi kažkokie mano kompleksai. Kai būsiu pasiutusiai turtinga, turėsiu asmeninį psichoanalitiką, kuris išspręs visas mano asmenybės problemas, o kol kas tenka gyventi su trūkumais.
Daugiausia kartų pakeisdavau kanalą per Dianos pasirodymą. Tiesiog ta nuoga emocija ir toks visiškai atviras skaudulių išsakymas ant scenos vertė mane nepatogiai jaustis. Na mergina pateko į kitą etapą, kaip suprantu, tada ji turės dainuoti kitą dainą ir, norėdama padaryti nemažesnį įspūdį, ji turės pasirinkti nemažiau emociškai paveikų kūrinį. Toks maždaug galėtų gimti, jei per tą laiką ją paliktų vaikinas arba grįžtų tėvas ir vėl išeitų. Aišku, kalbu labai ciniškai, tačiau ši mergina man priminė jau seniau mano apkalbėtą talento ir kančios temą.
Galvoju, kartais kančia yra priežastis, kodėl mes kažką darome. Net didžioji dalis kuriančių vienaip ar kitaip yra įtakoti kažkokių vaikystės ar paauglystės traumų, nenusisekusių tėvų istorijų, ligų, fizinių trūkumų.
Kiek laimingų, turtingų, gražių žmonių yra tapę garsiais rašytojais, filosofais, atradėjais? Kiek kartų esu girdėjusi, kad poezijai reikia dramos? Ir geriausia, kai ta drama būna ilgalaikė: blogi tėvų tarpusavio santykiai, blogi tavo santykiai su tėvais, paauglystės traumos, kurias stengiesi ne pamiršti, bet užaštrinti, prisiminti, akcentuoti, dėl to išskirti save iš kitų. Ir taip pamąsčiusi, aš supratau, kodėl nustojau rašyti. Nes aš pavargau vesti save iš proto, aš pavargau gyventi pastovioje sudirgimo būsenoje, kai atrodo, kad nenurimsi tol, kol čia pat nepagimdysi tos minties, kuri jau kuris laikas graužia gerklę, kuri yra trukdis dirbti, mokytis, bendrauti. Vieną dieną aš kažkaip atėjau į normalią būseną ir man ten taip patiko, kad neturiu priežasties ir noro grįžti atgal.
.jpg)
