Aš dar prisimenu tą žvaigždę

Pavyzdžiui, prisipažinti, kad žiūri romantinius filmus nėra čia jau taip ir gerai. Tokia informacija gali ganėtinai diskredituoti reputaciją ir greičiausiai dar labiau sumažinti ir taip negausų mano blogo lankytojų skaičių. Bet tiesa yra ta, kad maždaug prieš du metus buvau įtikinta, jog romantinis tėra dar vienas kino žanras, kuriame kaip ir bet kuriame kitame žanre, būna šedevrų ir būna visai blogų dalykų. Nesu apsėsta romantikė, tie kurie mane pažįsta, greičiau pasakytų, kad yra priešingai – turiu ir visada turėjau labai savotišką romantikos supratimą. O apie kiną supratimą, pasak S. Valiulio, žmogus įgauna peržiūrėjęs jų maždaug 2000. Aš, nors peržiūriu apie 150 per pastaruosius kelis metus, tikrai negalėčiau pretenduoti į kino ekspertus.

Šito teksto pavadinimui paėmiau frazę iš labai nevykusio romantinio filmo, kurio pavadinimo nepamenu dėl metimo registruoti tai, ką žiūrėjau (grįšiu prie šio įpročio). Iš tiesų romantiniam filmui nereikia labai daug: tik nebanaliai ir nenuvalkiotai susuktos meilės istorijos ir dar gerai būtų simpatiški aktoriai, nes, baisu ir prisipažinti, bet į gražius žmones yra žymiai mieliau žiūrėti. O kas gadina romantiškus filmus? Man pirmiausia gadina tokios kaip pavadinimas ar panašios frazės. Holivudo romantinių filmų žudikas yra dar ir nuspėjamumas: jau pradėjęs žiūrėti filmą gali būti tikras, kuo visa tai baigsis (dėl šito bruožo vyriškoji kompanijos dalis dažniausia filmo iki pabaigos neištraukia). Toks jausmas, kad Holivudas yra atradęs gero filmo, panašiai kaip Lietuva vis bando atrasti eurovizinės dainos, formulę: du žmonės, kurie negali būti kartu dėl bet kokių labai paprastai suvokiamų priežasčių, per filmą kelis kartus vos vos „nesusimeta“, o pabaigoje spjauna į visas taisykles, įsipareigojimus ir triumfuoja meilė. Gale dar būna išaiškinama, kad taisyklės ir įsipareigojimai šiuo atveju buvo blogiečiai ir buvo verta į juos spjauti. Tokių filmų yra begalybė ir visus aš juos mačiau. Juokauju. Tiesa yra tokia, kad šią savaitę peržiūrėjau „Something Borrowed“ ir pasijaučiau truputi beviltiškai. Aišku, protingi žmonės jau yra pasimokę ir tokių filmų net nežiūri, bet aš juk turiu kažkaip pasiekti savo 2000 :)

O jei rimtai, po to filmo namuose užvirė diskusija apie Europos ir Amerikos skirtumus. Aš niekada nebuvau Amerikoje , o ir šiaip, esu įsitikinusi, kad tai yra tokia didelė šalis, jog kaltini jos rinką gaminant vien banalybes būtų kvaila: tiesiog banalybės yra tai, kas apsimoka, ir dažniausia gerai pareklamuotos sukasi viso pasaulio kino teatrų ekranuose. Europoje irgi visko yra. Net beviltiško stengimosi pasivyti Ameriką būtent toje vietoje, kur, mano supratimu, visiškai to daryti nereikėtų. Nes tas narkotizuojantis vaizdo ir garso poveikis, nustelbiantis pačia filmo mintį, tikrai įtraukia. Esu mačiusi tikrai blogų Holivudo filmų, bet tokių, iš kurių žmonės tiesiog išeitų, beveik – ne. Esu mačiusi gerų europietiškų filmų, iš kurių žiūrovai bėgdavo tuntais.

Bandžiau prisiminti, koks yra geriausias matytas romantinis filmas. Aš labai mėgstu europietišką kiną, bet niekaip negalėjau atkasti jokio romantinio, kuris būtų įstrigęs į atmintį. Turbūt bus virš banalumo, bet manau, kad vienas iš šio žanro šedevrų turėtų būti „Asmens sargybinis“, po to man labai linksmai susižiūrėjo „Love Actually“ (tikrai ne šedevras, bet kažkada mėgau jį), „Prieš saulėtekį“ ir „Prieš saulėlydį“ irgi yra labai geri filmai, kurie iš dalies atspindi mano požiūrį į romantiką. Žinau dar kelis, bet vėl - tai būtų vieni iš daugelio, o tas pats geriausias, kuris tiktų ir vyriškai ir moteriškai auditorijai, kuris neturėtų vietų, kurios būtų juokingos iki tiek, kad geriausia jas būtų iškirpti (niekaip nesuprantu, kaip jos apskritai lieka filme, prie kurio kūrimo prisideda tiek daug žmonių?) arba jau yra matytas ir paskendęs informacijos sraute, arba dar laukia savo eilės. Pamenu, labai gerų filmų mačiau paauglystėje, kai LRT pradėjo rodyti elito kiną. Atrodo, kad iš to laikotarpio tikrai atrasčiau tą tikrai vertą geriausio. Bet vėl gi, tuo metu mane nustebinti buvo pakankamai paprasta - juk viskas vyko pirmą kartą! Tikrai, turiu pripažinti, kad geriausio filmo rinkimus apsunkina dar ir tai, jog, peržiūrėjus tiek kino, labai sunku išvysti ką nors originalaus, t.y. kokį nors įdomesnį susimetimo būdą, kuris nebūtų dar vienas prieš tai matytos istorijos atkartojimas.

O koks jums geriausias romantinis filmas?

Ech, tas užsitęsęs romantinis periodas. Ir kur visai tai nuves?? Prie muilo operų??... (fone girdisi beldimas į medį :)))

True love

Taip karšta, kad net rašyti sunku. Ir per karštį rašyti apie meilę - lyg saldinti cukrų. Bet vis tiek. Šį kartą apie nepaprastą meilę ir nors iš tiesų viskas apie autobiografinį filmą, nuo meilės temos jame pabėgti neįmanoma.

Yra keletas momentų kai aš pasijaučiu labai šalta ir racionali. Vieną rytą girdėjau psichologo kalbas, kaip įvertinti, kada žmogus vadovaujasi protu, o kada širdimi. Pagal tą jo teoriją supratau, kad, nepaisant mano minėto šaltumo ir racionalumo, daugelis mano sprendimų yra priimami pasikliaujant širdies balsu: kai padarai ir lauki, kas iš to bus. Bet kur jau bus lietuvaitės širdis kaip kokios ispanės ar prancūzės!!

Visada stebėdavausi moterimis sąmoningai pasirenkančiomis gyventi su smurtautoju, alkoholiku, narkomanu, sėdinčiu kalėjime ir dar begale vyru tipų, kur ir taip aišku, kad nieko gero iš to nebus. Va kur mano tas širdies racionalumas, meilė, man – pasvertas jausmas, absoliutas. Aš niekaip negaliu įsivaizduoti, kad galima mylėti žmogžudį, nes mylėti, tai sutikti su žmogumi, pritarti jo poelgiams. Mano mama mėgdavo kartoti: „pažiūrėk į jo draugą ir suprasi, kas jis“. Antroji pusė automatiškai yra draugas, tai jei aš gyvenu su smurtautoju, pažiūrėjus į jį būtų galima spręsti apie mane. Na ne tai, kad aš mušuosi, labiau tai, kad mėgstu būti žeminama. Žinau, gyvenime nebūna nei vien balto, nei vien juodo, bet yra dalykų, kurie labai arti to.

Taip jau kokį trečią kartą bandau aprašyti neseniai per televizorių matytą biografinę dramą „Modiljani“. Autobiografiniai filmai patinka tuo, kad per trumpą laiką gauni informacijos apie asmenį, kurio galbūt visai nežinojai (o apie Modiljanį (Amadeo Modigliani), tapytoją ir skulptorių, gimusį Italijoje 1884 metais, vėliau gyvenusį ir mirusį Paryžiuje, nežinojau beveik nieko). Dažnas šių laikų menininkas atsiriboja nuo bohemos, nes suvokia, kad tik darbu gali gauti tam tikrų rezultatų ir susidaro toks įspūdis, kad bohemoje lieka tie, kurie nori būti šalia meno, bet jo nedaro. Visai kitaip, panašu, buvo 20 amžiaus pradžios Paryžiuje, kur gyveno galbūt didžiausia to meto menininkų koncentracija Europoje.

Filmas “Modiljani“ prasideda jaunos moters sakiniu: „Ar aš kalta, kad mylėjau?“ Žana, Modiljani paskutinioji moteris, likusi su juo iki pat mirties, pagimdžiusi jam dukrą ir vos nepagimdžiusi antro vaiko, ir yra tas moters tipas, kuris mane nepaliaujamai stebina. Tapytojas – aktyvus bohemos dalyvis. Narkotikai ir alkoholis – būdas pasiekti dugną ir taip atrasti savyje dar daugiau kūrybinių galių (pasak biografų, Modiljani sąmoningai rinkosi save nuodyti). Prie viso šito: kova su Pikaso, skurdas, nepripažinimas, savęs ieškojimai – tik dar daugiau dalykų, dėl kurių reikėtų tokio žmogaus vengti. Ir nors save puikiai įsivaizduoju atsisakančią tam tikrų karjeros ambicijų dėl mylimo žmogaus, ta prasme, kad įsivaizduoju save esant talento šešėlyje, bet turbūt niekada sąmoningai nesirinkčiau kartu degraduoti. Tik tiek, kad Žana, gali būti, neturėjo kito pasirinkimo... Jau minėjau: prancūzės širdis - ne lietuvaitės širdis..

Daug lengviau žiūrėti tokius filmus kaip „New York I love you“, nes jie suteikia vilties, jie įneša tikėjimo, kad galima iš esmės gyvenimą praleisti nerūpestingai. Pamenu, kažkada klausiausi diskusijos apie lemtingus gyvenimo vyrus, kalbėjo lyg ir Valinskienė, kuri niekaip negalėjo prisipažinti, kad Valinskas jai visgi lemtingas ir be jo daug kas jos gyvenime būtų kitaip. Aišku, būna, kad žmonės šiaip gyvena kartu ir nepakreipia niekaip vienas kito karjeros, ateities planų. Bet kas jei esi su stipriu žmogumi, kuriam reikia aukotis? Kas jei esi su menininku, ir tavo gyvenimas toks pat nepastovus kaip ir jo nuotaikos?

Besąlyginė meilė man atrodo įmanoma tik esant labai jaunam. Kai tau šešiolika ir tu iki tiek nepažįsti gyvenimo, kad nėra svarbu, ar jūs iš to paties socialinio sluoksnio, ar sutampa jūsų ateities planai, galų gale, ar jūs turėsit ką nors bendro užaugę. Kai man buvo kokie 11 metų, mano kaimyno klasiokė pasirinko neužaugti: pasikorė savo kambaryje būdama šešiolikos. Savaite ar dvi prieš jos savižudybę, iš gyvenimo savanoriškai išėjo jos draugas. Nežinau tiksliai tos istorijos, bet ėjo gandas, kad jaunuolių tėvai uždraudė jiems susitikinėti. Netekties skausmas tėvus greičiausia sutaikė: mergina buvo palaidota šalia vaikino, ant jų kapo iš augalų buvo suformuota didžiulė širdis. Tai turbūt buvo (gal ir tebėra) gražiausiai prižiūrimas žemės lopinėlis visose miestelio kapinėse, tiesiog galima būtų vesti ekskursijas ir pasakoti Romeo ir Džiuljetos istorijos lietuvišką versiją. O jei jie būtų buvę garsūs ir savo darbais - kurti filmus.