2010 m. spalio 4 d., pirmadienis

Apie Valdovų rūmus

Jau seniai mąsčiau išreikšti savo požiūrį į Valdovų rūmus. Kadangi praeitą savaitę ten apsilankiau, tai būtų pats laikas pasidalinti šviežiomis mintimis. Iš anksto įspėju, nei politikos, nei korupcijos neužkabinsiu.

Valdovų rūmai yra atsatomi toje veitoje, kur stūkso Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės valdovų rūmų pamatai. Kiek bebūtų diskusijų, ar tuos rūmus reikėjo atstatyti, ar nereikėjo, galvoju, kad teisingo ir visiems priimtino gero atsakymo čia nebus. Purkštaujantiems, kad mes nežinome, kaip tie rūmai atrodė ir statome vos ne "iš lempos", noriu priminti Trakų pilį: iš pamatų likučių pilis buvo atsatyta ne pagal kažkokius dokumentus, ne pagal piešinius (nes jokio piešto atvaizdo nėra), tačiau pagal kelių architektų projektus. Taigi, faktas tas, kad mes turėjome pilį Galvės ežero saloje, bet ta pilis, į kurią mes vedame savo užsieniečius draugus, kuri yra fonas daugelio vilniečių vestuvinėse fotografijose, greičiausia mažai ką turi bendro su tuo faktu. Kitas klausimas: o ką jei neatsatyti reikėjo daryti su rastais Valdovų rūmų pamatais? Pastatyti bet ką ant viršaus ir taip juos prarasti? Nes palikti pamatų liekanas, kaip yra padaryta Romoje, mes negalime dėl klimato sąlygų. Pastatyti Valdovų rūmai, nors ir nebūdami autentika, puikiai apsaugo išlikusius autentiškus pamatus. 

Kiek žinau, į Valdovų rūmus galima susiorginizuoti ekskursijas ir patiems. Ir turiu pasakyti - tikrai verta. Bent mūsų grupei pasitaikė puiki gidė, kurios norėjosi tik klausytis ir klausytis. Papildžiau savo istorijos spragas (o jų tiek daug, kad pildyk ir pildyk). Sužinojau, kad Žygimantas Augustas buvo karūnuotas 9 metų amžiaus ir buvo puikus meno žinovas, turėjęs ne tik visokių paveikslų, gobalenų, bet ir brangenybių, tuo tarpu Vladislovas Vaza buvo muzikos žinovas (melomanas) ir pirmoji opera Lietuvoje, jo iniciatyva, buvo pastatyta dar gi anksčiau nei Londone ar Paryžiuje. Beje, kadangi visi Valdovų rūmai buvo carinės Rusijos nugriauti ir išvogti, tai meno kūrinius, kadaise priklausiusius Lietuvos valdovams, yra bandoma nusipirkti aukcionuose ir grąžinti į rūmus jų svečiams. Kol kas ten ekspozicijų nėra, tik mūrai (kolega bandė įtikinti, kad ten gibskartonis, bet aš, nieko apie tai neišmanydama, priešinausi tai minčiai), šviestuvai ir krosnys, su pagal autentiškus atkurtais kokliais, ant kurių, beje, Vyčio žirgas su nuleista uodega!! O aš visą laiką buvau įtikinėjama, kad yra priešingai - ant tikrojo Vyčio žirgas joja sau laimingas, uodegą pakėlęs. Pasirodo, visai ne. 

Taigi, rūmai yra skirti ne parodyti, kokie jie buvo, bet parodyti, kaip gyveno Lietuvos valdovai nuo jų pastatymo iki sugriovimo. Nes per visą tą laiką rūmai buvo perstatinėjami, plečiami, kito ne tik valdovai, bet ir laikmečiai. Beje, Vavelio rūmai Krokuvoje neseniai šventė šimtmetį nuo atstatymo pradžios, jie taip pat buvo labai suniokoti ir gali Valdovų rūmams pavydėti eksponatų, kurių pas mus rasta apie 300 000. 

Nors, pradėjus atstatinėti Valdovų rūmus, buvau skeptikė, tačiau manau, kad daug dalykų lemia ir žmogaus nežinojimas. Susipažinusiems su istorija, kaip pastebėjau, kyla mažiau klausimų dėl jų reikalingumo. Gaila, kad caro valdžia rūmų vietoje buvo pasistačiusi sau kažkokius namukus, jei būtų palikusi griuvėsius, juos būtų pamatęs Maironis, parašęs eilėraštį (pelėsiais ir kerpėm apaugę aukštai valdovų štai garbingi rūmai...) ir nuo pat pradžių viskas būtų visai kitaip!


2010 m. rugsėjo 27 d., pirmadienis

Apie kančias ir talentus

Vakar žiūrėjau talentus - kaip visada, perjunginėdama kanalą. Aš taip visada juos žiūriu ir niekada neičiau į studiją, nes ten nebūtų galimybės perjungti kanalo, kai žiūrėti į tai, kas vyksta scenoje, darosi drovu/gėda/nepakeliama/neįdomu. Čia irgi kažkokie mano kompleksai. Kai būsiu pasiutusiai turtinga, turėsiu asmeninį psichoanalitiką, kuris išspręs visas mano asmenybės problemas, o kol kas tenka gyventi su trūkumais.

Daugiausia kartų pakeisdavau kanalą per Dianos pasirodymą. Tiesiog ta nuoga emocija ir toks visiškai atviras skaudulių išsakymas ant scenos vertė mane nepatogiai jaustis. Na mergina pateko į kitą etapą, kaip suprantu, tada ji turės dainuoti kitą dainą ir, norėdama padaryti nemažesnį įspūdį, ji turės pasirinkti nemažiau emociškai paveikų kūrinį. Toks maždaug galėtų gimti, jei per tą laiką ją paliktų vaikinas arba grįžtų tėvas ir vėl išeitų. Aišku, kalbu labai ciniškai, tačiau ši mergina man priminė jau seniau mano apkalbėtą talento ir kančios temą.

Galvoju, kartais kančia yra priežastis, kodėl mes kažką darome. Net didžioji dalis kuriančių vienaip ar kitaip yra įtakoti kažkokių vaikystės ar paauglystės traumų, nenusisekusių tėvų istorijų, ligų, fizinių trūkumų.

Kiek laimingų, turtingų, gražių žmonių yra tapę garsiais rašytojais, filosofais, atradėjais? Kiek kartų esu girdėjusi, kad poezijai reikia dramos? Ir geriausia, kai ta drama būna ilgalaikė: blogi tėvų tarpusavio santykiai, blogi tavo santykiai su tėvais, paauglystės traumos, kurias stengiesi ne pamiršti, bet užaštrinti, prisiminti, akcentuoti, dėl to išskirti save iš kitų. Ir taip pamąsčiusi, aš supratau, kodėl nustojau rašyti. Nes aš pavargau vesti save iš proto, aš pavargau gyventi pastovioje sudirgimo būsenoje, kai atrodo, kad nenurimsi tol, kol čia pat nepagimdysi tos minties, kuri jau kuris laikas graužia gerklę, kuri yra trukdis dirbti, mokytis, bendrauti. Vieną dieną aš kažkaip atėjau į normalią būseną ir man ten taip patiko, kad neturiu priežasties ir noro grįžti atgal.

2010 m. rugsėjo 22 d., trečiadienis

Ir dar kartą apie kiną

Pagalvojau, kad per šiuos metus greičiausia jau peržiūrėjau daugiau filmų nei per praeitus. Ir tada susimąsčiau, kad žmonės įvairiais laikotarpiais yra linkę įklimpti į tam tikras aistras. Vieniems tai stalo ar kompiuteriniai žaidimai, kitiems – skaitymas, žvejojimas, piešimas, mezgimas, virimas. .. ir tada galvoju, kad visos tos mažos ar didelės aistrelės keičia viena kitą ir duoda peno visokiems apmąstymams ir pasisakymams bloguose.
Kažkada ir aš mezgiau. Bet prieš maždaug metus nusprendžiau, kad nedarysiu to daugiau niekada, kad nuo šiol megztus daiktus pirksiu arba užsisakysiu pas profesionalus. Tiesiog mezgant yra užimtos rankos ir tai yra veikla, kuria gali užsiimti išskirtinai vienas, nes juk mezgant negali gerti vyno su drauge, sėdėti su mylimuoju ir spoksoti filmą.
Dar kartas nuo karto pabandau būti virėja. Nepaisant to, kad virėja būti šiais laikais yra labai paprasta, ši veikla niekada netaps mano aistra - aš neturiu natūralaus tai sričiai reikalingo smalsumo, ant mano palangės neauga nei bazilikai, nei petražolės, nei rozmarinai ir baisu prisipažinti, bet šių žolių aš net nepažinčiau. Ir pyragai man pavyksta tik kas antrą kartą, tad tikrai žinau, kad sekantį kartą jau bus valgoma.
Liūdna pripažinti, bet knygos pas mane kaupiasi neskaitomos. Maždaug prieš pusmetį griežtai nusprendžiau, kad nebegalima pirkti jokių knygų, kol nebus perskaitytos visos, gulinčios lentynose. Turiu prisipažinti, kad nuo metų pradžios perskaičiau Kobo Abės „Moterį smėlynuose“, Vladimiro Nobokovo „Lolitą“, Henrio Milerio „Ožiaragio atogrąžas“ ir... viskas!!! Na dar keli Čechovo apsakymai, eilėraščiai, kuriuos paskaitau nuolat...
Taigi kino istorijos kol kas mano gyvenime lenkia istorijas, kurios galėtų būti perskaitytos ir atsiskleistų vaizdais ne televizoriaus ar kino ekranuose, o savaip nuosavoje sąmonėje. Mano kriterijus geram filmui yra supratimas, kad tokios istorijos aš nesugalvočiau. Man patinka europietiškas kinas, lėtas, kur veiksmas vyksta ne išoriniame pasaulyje, bet žmogaus viduje. Patinka, kai išeinu iš kino salės arba išjungiu kompiuterį ir suprantu, kad tai buvo naujas dar niekur nematytas požiūris į mane supantį pasaulį.
P. S. Nuotrauka iš filmo "Svajotojai".

2010 m. rugsėjo 10 d., penktadienis

2009 metų likučiai

Pamenu, kad 2009aisiais kažkuriuo momentu buvo užėjusi visko kolekcionavimo manija: perskaitytų knygų, pamatytų filmų ir t.t. Turiu pasakyti, kad plano nesilaikau, bet betvarkydama darbo stalą radau 2009 metais matytų filmų sąrašą (ėjimus į kino teatrą dažnai žymėjau kalendoriuje, o sąrašas "gamintas" pagal jį, papildant kelias matytais namuose, tad gavosi gana tikslus).
Taigi, kad jis nenusimestų, surašau čia:
  1. Pepertum Mobile
  2. Kita meilės istorija
  3. Ištvirkimas ir išmintis
  4. Rumba
  5. Il Divo
  6. Tohoe ežeras
  7. Šokėjai
  8. Saldus gyvenimas
  9. Laiko garsai
  10. Tarp sienų
  11. Kamino
  12. Sukti reikaliukai
  13. Delta
  14. Repriza
  15. Rugpjūčio šventė
  16. Mano sesers globėjas
  17. Nimfomanės dienoraštis
  18. Skaitovas
  19. Laumės vaikas
  20. Apokalipto
  21. Dvi dienos Paryžiuje
  22. Paryžius
  23. Nuotakų karai
  24. Piršlybos
  25. Atostogos
  26. Sensacija
  27. Karalienės sesuo
  28. Tarp dviejų mylimųjų
  29. Negyvėlis
  30. Malholando kelias
  31. Lietuvio genas
  32. Kava ir cigaretės
  33. Ačiū, kad rūkote
  34. Kutenimai
  35. Pavasaris, vasara, ruduo, žiema ir vėl pavasaris
  36. Dievai tikriausia pamišę
  37. Maradona pagal Kusturicą
  38. Pasaulis yra didelis ir išsigelėbimas slypi už kampo
  39. Tušti namai
  40. Reičel išteka

O jei reikėtų apibendrinti, tai per Il Divo ir dalį Saldaus gyvenimo miegojau. Nuotakų karai ir Piršlybos yra absoliučiai blogi filmai (vien iš pavadinimo aišku), Perpertum Mobile ir Kutenimai yra šiaip nevykę lietuviški bandymai. Per 2009 buvo pažiūrėti du dokumentiniai (apie lietuvio geną ir apie Kusturicą), kurie vienodai vidutiniški, o šiaip visi kiti yra daugiau maži geri filmai, kuriuos verta buvo pamatyti su tais žmonėmis, su kurias juos ir žiūrėjau :)

2010 m. rugsėjo 8 d., trečiadienis

Yra kaip yra arba visiškai apie nieką

Ruduo. Tik šiemet nesibarsto sentimentai ir viskas atrodo žymiai paprasčiau. Imu galvoti apie Kalėdas, imu įsivaizduoti, kaip vieną dieną snigs, o aš ramiai gėrėsiuosi vaizdu. Tiesa, toks jausmas, kad atsitiko neįmanoma: karštis buvo pabodęs iki tiek, jog jau maniau, jis niekada neišgaruos iš mano odos, darbo kabineto ir namų sienų, bet dabar kartais būna šalta ir pečius tenka apsigaubti šaliku, ir vakarais nesinori lįsti iš namų. Nesinori ir rašyti. Nes kinas nebesukrečia (aną savaitgalį buvo Julie & Julia, geriau negu tikėjausi), įvykiai visuomenėje tik nustebina arba prajuokina, bet ne iki tokių gelmių, kad viskas išsilietų ant balto kompiuterinio lapo.

Esu kažkur. Skaitau (dažniausia blogus) ir mąstau tyliai. Žiūriu krepšinį ir sergu už Lietuvą. Tikiu jais ir tikiuosi geriausio.

O dienos pasidarė trumpos, per trumpos, kad sugebėčiau čia pat ir neskrajoti padebesiais, ir pakilti virš kasdienybės.

Ar kada susimąstėt, kaip gyventume, jei praeityje būtume priėmę kitus sprendimus? Pavyzdžiui aš visą laiką maniau, kad būsiu filologė, tačiau studijų pasirinkimo lape iš šešių studijų programų neparašiau nei vienos iš filologijos studijų krypties. Įdomu, ką dabar veikčiau, jei būčiau baigusi tarkim lietuvių kalbą? Ar būčiau po to stojusi į VU Ekonomikos fakultetą arba MRU išlyginamąsias studijas, o po to baigusi kokios nors vadybos magistrą? Manau, kad rašyčiau tai tikrai geriau, dažniau, poetiškiau, dar būčiau perskaičiusi visokias literatūros klasikas, greičiausia būčiau draugavusi ne su tais vaikinais, nes tiesiog likimas mūsų nebūtų suvedęs, turėčiau kitus draugus, kitą darbą, o gal jo neturėčiau ir sėdėčiau užsienyje. Įdomu, ar būčiau nusivylusi studijomis taip kaip daugelis ir galvočiau, kad verčiau buvo stoti ten, kur dabar įstojau.

Neveltui profesijos pasirinkimas yra didelis sprendimas, turintis įtakos visam gyvenimui. Juk tik nedaugelis suprantam, kad profesiją galima pakeisti, bet kai jau suprantam, tada būna vėlu: gyvenimas rodosi toks sudėtingas, pragyvenimas toks brangus ir jausmas toks, kad vos pajudinus grius visas per 5 ar 8 metus pastatytas pasaulis. Gyventi nėra paprasta, todėl geriau visur ir visada elgtis atsargiai.

Taip bandau pasiteisinti žmonėms, kurie mane seka, kodėl kartais dingstu. Nes atrodo, kad, jei bent truputi gyvenimas vyktų kitaip, o jis vyktų kitaip, jei kažkada būčiau priėmusi kitus sprendimus, tai turėčiau daugiau laiko sau, mažiau pavargčiau, daugiau skaityčiau teisingos literatūros ir turėčiau daugiau idėjų ir jėgų blogui. Tik įdomu, kas tada būtų ta antroji medalio pusė?

2010 m. liepos 14 d., trečiadienis

True love

Taip karšta, kad net rašyti sunku. Ir per karštį rašyti apie meilę - lyg saldinti cukrų. Bet vis tiek. Šį kartą apie nepaprastą meilę ir nors iš tiesų viskas apie autobiografinį filmą, nuo meilės temos jame pabėgti neįmanoma.

Yra keletas momentų kai aš pasijaučiu labai šalta ir racionali. Vieną rytą girdėjau psichologo kalbas, kaip įvertinti, kada žmogus vadovaujasi protu, o kada širdimi. Pagal tą jo teoriją supratau, kad, nepaisant mano minėto šaltumo ir racionalumo, daugelis mano sprendimų yra priimami pasikliaujant širdies balsu: kai padarai ir lauki, kas iš to bus. Bet kur jau bus lietuvaitės širdis kaip kokios ispanės ar prancūzės!!

Visada stebėdavausi moterimis sąmoningai pasirenkančiomis gyventi su smurtautoju, alkoholiku, narkomanu, sėdinčiu kalėjime ir dar begale vyru tipų, kur ir taip aišku, kad nieko gero iš to nebus. Va kur mano tas širdies racionalumas, meilė, man – pasvertas jausmas, absoliutas. Aš niekaip negaliu įsivaizduoti, kad galima mylėti žmogžudį, nes mylėti, tai sutikti su žmogumi, pritarti jo poelgiams. Mano mama mėgdavo kartoti: „pažiūrėk į jo draugą ir suprasi, kas jis“. Antroji pusė automatiškai yra draugas, tai jei aš gyvenu su smurtautoju, pažiūrėjus į jį būtų galima spręsti apie mane. Na ne tai, kad aš mušuosi, labiau tai, kad mėgstu būti žeminama. Žinau, gyvenime nebūna nei vien balto, nei vien juodo, bet yra dalykų, kurie labai arti to.

Taip jau kokį trečią kartą bandau aprašyti neseniai per televizorių matytą biografinę dramą „Modiljani“. Autobiografiniai filmai patinka tuo, kad per trumpą laiką gauni informacijos apie asmenį, kurio galbūt visai nežinojai (o apie Modiljanį (Amadeo Modigliani), tapytoją ir skulptorių, gimusį Italijoje 1884 metais, vėliau gyvenusį ir mirusį Paryžiuje, nežinojau beveik nieko). Dažnas šių laikų menininkas atsiriboja nuo bohemos, nes suvokia, kad tik darbu gali gauti tam tikrų rezultatų ir susidaro toks įspūdis, kad bohemoje lieka tie, kurie nori būti šalia meno, bet jo nedaro. Visai kitaip, panašu, buvo 20 amžiaus pradžios Paryžiuje, kur gyveno galbūt didžiausia to meto menininkų koncentracija Europoje.

Filmas “Modiljani“ prasideda jaunos moters sakiniu: „Ar aš kalta, kad mylėjau?“ Žana, Modiljani paskutinioji moteris, likusi su juo iki pat mirties, pagimdžiusi jam dukrą ir vos nepagimdžiusi antro vaiko, ir yra tas moters tipas, kuris mane nepaliaujamai stebina. Tapytojas – aktyvus bohemos dalyvis. Narkotikai ir alkoholis – būdas pasiekti dugną ir taip atrasti savyje dar daugiau kūrybinių galių (pasak biografų, Modiljani sąmoningai rinkosi save nuodyti). Prie viso šito: kova su Pikaso, skurdas, nepripažinimas, savęs ieškojimai – tik dar daugiau dalykų, dėl kurių reikėtų tokio žmogaus vengti. Ir nors save puikiai įsivaizduoju atsisakančią tam tikrų karjeros ambicijų dėl mylimo žmogaus, ta prasme, kad įsivaizduoju save esant talento šešėlyje, bet turbūt niekada sąmoningai nesirinkčiau kartu degraduoti. Tik tiek, kad Žana, gali būti, neturėjo kito pasirinkimo... Jau minėjau: prancūzės širdis - ne lietuvaitės širdis..

Daug lengviau žiūrėti tokius filmus kaip „New York I love you“, nes jie suteikia vilties, jie įneša tikėjimo, kad galima iš esmės gyvenimą praleisti nerūpestingai. Pamenu, kažkada klausiausi diskusijos apie lemtingus gyvenimo vyrus, kalbėjo lyg ir Valinskienė, kuri niekaip negalėjo prisipažinti, kad Valinskas jai visgi lemtingas ir be jo daug kas jos gyvenime būtų kitaip. Aišku, būna, kad žmonės šiaip gyvena kartu ir nepakreipia niekaip vienas kito karjeros, ateities planų. Bet kas jei esi su stipriu žmogumi, kuriam reikia aukotis? Kas jei esi su menininku, ir tavo gyvenimas toks pat nepastovus kaip ir jo nuotaikos?

Besąlyginė meilė man atrodo įmanoma tik esant labai jaunam. Kai tau šešiolika ir tu iki tiek nepažįsti gyvenimo, kad nėra svarbu, ar jūs iš to paties socialinio sluoksnio, ar sutampa jūsų ateities planai, galų gale, ar jūs turėsit ką nors bendro užaugę. Kai man buvo kokie 11 metų, mano kaimyno klasiokė pasirinko neužaugti: pasikorė savo kambaryje būdama šešiolikos. Savaite ar dvi prieš jos savižudybę, iš gyvenimo savanoriškai išėjo jos draugas. Nežinau tiksliai tos istorijos, bet ėjo gandas, kad jaunuolių tėvai uždraudė jiems susitikinėti. Netekties skausmas tėvus greičiausia sutaikė: mergina buvo palaidota šalia vaikino, ant jų kapo iš augalų buvo suformuota didžiulė širdis. Tai turbūt buvo (gal ir tebėra) gražiausiai prižiūrimas žemės lopinėlis visose miestelio kapinėse, tiesiog galima būtų vesti ekskursijas ir pasakoti Romeo ir Džiuljetos istorijos lietuvišką versiją. O jei jie būtų buvę garsūs ir savo darbais - kurti filmus.

2010 m. birželio 3 d., ketvirtadienis

Gyvenimo paslaptys

Vakar pažiūrėjau filmą „Secret“. Gulėjo jis pas mane kokius du metus. Aš iš esmės esu visų „mokančių kaip gyventi“ istorijų priešas ir tokias knygas kaip alchemikus laikau tuščiomis. Beje, knyga „Secret“ irgi, mačiau, yra. O filmas gal net ne apie paslaptį? Visi kartais daugiau, kartais mažiau jaučiamės gamtos dalimi ir galime pajusti Visatos jėgą. Teisūs tie, kurie sakys, kad dažniau pajaučiame blogus ženklus: ligas, kūno skausmus, nerimus, pykčius, agresijas, bet retas turbūt susimąsto, kodėl taip yra.
Mano draugas netiki likimu. Jam atrodo, kad likimas į žmogaus gyvenimą įsikiša vos ne vienintelėje vietoje, kai kūdikis gimsta konkrečioje šeimoje. Iš tiesų juk svarbu, kur gimsti: mieste ar kaime, turtingoje ar vargšų šeimoje. Tas pradinis taškas, kitaip dar - pirmas žingsnis į pasaulį - vieniems yra labai paprastas, o kitiems jau nuo pat pradžių lydymas sunkumų. Bet žmogaus laimė priklauso nuo daugiau dalykų nei nuo to, kur jis gimė. Juk mes patys esam savo laimės kalviai. Kartais pastebiu harmoningus žmones: jie atrodo laimingi, jų šeima sėkminga (tai nereiškia, kad be dūmų), jų vaikai savarankiški, jie turi savo nuomonę, norų, yra aktyvūs ir siekia savo tikslų. Jie gyvena nepriklausomai nuo savo amžiaus. Jie linkę padėti kitiems. Tikrai pažįstų tokių žmonių. Vienas jų savo vaikui, niekaip neišsikapanojančiam iš nesėkmių mokykloje, pasakė: gal užteks gailėti savęs? O ką mes, be savęs gailesčio, dar darome pakliuvę į keblią padėtį?
Mūsų mintys realizuojasi, esu tai skaudžiai pajutusi ne kartą, dėl to verta turėti tik geras mintis, todėl verta išlaisvinti savo svajones ir leisti sau įsivaizduoti save viską jau pasiekus. Filme tai vadinama vizualizacija: kai tu įsivaizduoju save už savo svajonių automobilio vairo, kai tu nupieši savo svajonių namus ir „leidi sau juose gyventi“. Gyvenimas ir ateities perspektyvos tave turi džiuginti, nes kosmosas nesupranta žodžio „ne“ ir kai mes sakome: nenoriu būti piktas, nenoriu, kad man nesisektų, mes iš tiesų leidžiame savo mintyse gyventi pykčiui ir nesėkmėms, iš kurių taip stengiamės išsivaduoti, o kas gyvena mūsų mintyse, tas realizuojasi. Todėl reikia NORĖTI: ramybės, darnos, mėgstamo darbo, erdvių namų, gerų draugų, meilės...
Nemėgstu aš panašaus pobūdžio literatūros ar tuo labiau filmų, bet kadangi čia nebuvo jokių dalykų, kurie prieštarautų mano gyvenimo logikai ir jokių alegorinių svaičiojimų, tad rekomenduočiau filmą visiems, kurie yra praradę ūpą gyventi, nebeturi svajonių ir visame kame nemato prasmės. Juk žinote tokį posakį: „Ko bijosi, tas ir bus“.