2010 m. gruodžio 8 d., trečiadienis

John Lennon "Imagine"



Prieš kelias savaites, bevartydama anglų kalbos vadovėlius, aptikau šios dainos tekstą. Tada ir mąsčiau ją patapinti į blogą, pridėjusi kelias savo mintis, bet viskas taip ir nugulė juodraščiuose... O šiandien John Lennon 30-osios mirties metinės. Ši asmenybė man nėra labai imponuojanti, bet aš ją žinau, nors tuo metu, kai jis mirė, aš net nebuvau gimusi.


Ši daina yra taikos ir gėrio pasauliui šauksmas. Toks socialistinis himnas. Gal dėl to man ji visai neskamba.. Juk mes jau gyvenom santvarkoje, kur nebuvo jokių valstybių, turto ir religijų... Ir į tuos laikus manęs su traktoriumi nenutemptų :) Kažkodėl pamąsčiau, kad blogis iš tiesų kyla iš labai didelio noro padaryti visiems kuo geriau.

2010 m. lapkričio 5 d., penktadienis

Vyrai, mokslai ir jausmai

O pirmas lapkričio šeštadienis, pasirodo, vyrų diena. Tad sveikinu visus čia apsilankančius vyrus ir neapsilankančius sveikinu, nes, nors ir retai moterys prisipažįsta, bet gyvenime be jų būtų kitaip ir, jei jau ne blogiau, tai bent jau mažiau įdomu. Juk kai pagalvoji, kas namuose šiukšles išneštų, kas paklaustų, iš kur gavau tokią gražią suknelę, kieno kojines nuo grindų rinkčiau vakarais po darbo ir kam 115 kartą aiškinčiau, kur mes laikom puodelius, atidarytuvus ir visokius kitus, rodos, tik man reikalingus daiktus ir iš kur aš žinočiau, kur visa kita namuose laikoma!! Tad dar kartą su vyrų diena!! Nežinau, iš kur čia ji atkeliavo ir nuo kada mes ją švenčiam, bet šventės dar nė vienam žmogui gyvenimo nepagadino.

Vakarykštis jaukaus vakaro receptas buvo filmas „Jausmų galia“. Nors dabar vakarai ir dienos tokie, kad būčiau dėkinga, jei kas mane paliktų ramybėje, švaroje ir tyloje, kol praeis. Taip būtų geriau net tiems, kurie mane, dažniau kažkuo nepatenkintą, irgi turi matyti. Taip būtų geriau visam pasauliui, bet taip yra neįmanoma. Gal todėl taip paprasta mokytis anglų vakarais, kai galiu vaidinti stipriai užsiėmusią ir kuo mažiau reaguoti į aplinką. Gal todėl mokymasis man dabar teikia tiek daug malonumo. Nors kai pagalvoji, mokytis man visada buvo lengva ir įdomu, tad kodėl negrįžus į tą pačią būseną? Kai meti svorį, tai rezultatą labai paprasta pamatuoti – nukritę kilogramai. Kaip pamatuoti progresą, kurį darai ar nedarai mokydamasi kalbų? Nes vien mokymasis dėl savęs man tikrai gali pabosti. O taip, man reikia laiku paduoti kaulą!!! Tai ir mąstau, kaip sugalvojus kokį nors tikslą, kurio siekčiau. Kai kur mačiau žmones, skaičiuojančius, kiek žodžių jau moka. Žodyno plėtimas žinoma yra labai svarbu, bet laiku ir vietoje juos pavartoti - ne ką mažiau. Ta proga prisiminiau visus anglakalbius pažįstamus ir nusprendžiau atnaujinti su jais ryšius, gaila, kad jie toli ir galim kalbėti tik laiškais ar skypais, žymiai įdomiau ir naudingiau būtų leisti laiką prie kavos puodelio ar bokalo alaus. Reikės pažiūrėti, ar po mėnesio būsiu dar tokia pat užsidegusi ir svarbiausia – ar būsiu ko nors apčiuopamo išmokusi.


O kalbant apie vakarykštį filmą, tai panašių realizuotų idėjų jau esu mačiusi kelias. Toks bene naujausias ir žinomiausias yra “Pradžia” su Leonardu DiCaprio, dar yra “Tramdomieji”, “Pąsamonė” ir keletas kitų, kurių taip staiga dabar nepamenu. Šiuose visuose filmuose lendama į žmogaus pasąmonę ir mechaniškai pakeičiama ten esanti informacija. Tikiu, kad kiekvienas žmogus turi tokių prisiminimų, vien nuo kurių pakyla pulsas, o gerklėje įstringa gumulas. Dažniausia tai yra susiję su stipriais išgyvenimais, pavyzdžiui gėda, kurią patyrei kažką padaręs ir ką dabar mielų mieliausia ištrintum. Kartais užsimerkiu ir tikiu, kad viskas įmanoma, kad taip labai labai ir iš tikrųjų panorėjus yra įmanoma grįžti kelis metus atgal ir pasielgti tinkamai. O jei ta gėda, kažkokie prisiminimai, kaltės jausmas, žmogui ėda gyvenimą, ar nebūtų net gi naudinga visa tai ištrinti?

Filmui buvo pasirinkta viena iš problematiškų žmogaus gyvenimo sričių – santykiai su priešinga lytimi. Kaip iš pradžių viskas būna gražu, bet kasdienybė sugeba sugadinti visą pradinę romantiką, ir viskuo žavesį kėlęs žmogus staiga ima erzinti tuo pačiu. Ir kaip žmonės vieni kitiems prikalba visokių baisių dalykų, kurie taip ir lieka visam gyvenimui, kurie taip ir dilgčioja kartas nuo karto kairėje kūno pusėje, nes supranti, kad tai buvo visiška tiesa ir dar labiau ir giliau supranti, kad negali savęs pakeisti, kad taip esi per daug impulsyvus, per greit užsiplieski, nevairuoji meistriškai, nuolat pamiršti išjungti šveisas kitame kambaryje, mėgsti keistas plaukų spalvą, viską darai per greitai arba per lėtai, kažko pastoviai neišgirsti arba neįsimeni ir dar begalė smulkmenų, kurias, kaip burtažodžius kartojant kasdien, gali pamiršti, jog su tavimi gyvenantis žmogus turi ir gerų savybių, kad buvo dienų, kai negalėdavai nustoti apie jį galvoti ar šypsotis vos prisiminusi. Priekaištai, išgirsti iš artmiausio žmogaus, dažniausia skaudina labiausia. Kaip ir geri žodžiai, išgirsti iš svetimų, būna tik drungnas vanduo palyginus su tais, kuriuos pasako pats svarbiausias.

Nemanau, kad egzistuoja tik vienas tinkantis asmuo. Net dabar pagalvoju, kad tie, kurie mano gyvenime tėra “buvo”, mane išmokė nutylėti, palaukti, būti pakantesnei, supratingesnei, vertinti tai, ką turiu, nes žodžiai kartais skaudina iki begalybės ir jokie kiti žodžiai ar veiksmai to, kas buvo pasakyta, negali pakeisti. Ir jei tik ištrinčiau visas geras ir blogas akimirkas, jei tik tą patį žmogų pamatyčiau be mus persekiojančios praeities, greičiausia galėčiau vėl įžvelgti tik pačias geriausias jo savybes. O jei iš karto po skyrybų nuspręsčiau nesikankinti ir ištrinti bet kokius prisiminimus, tai sutaupyčiau daug liūdesio ir savęs analizavimo valandų.

Dalinuosi filmo garso takeliu ir linkiu mėgautis prisiminimais:

2010 m. spalio 4 d., pirmadienis

Apie Valdovų rūmus

Jau seniai mąsčiau išreikšti savo požiūrį į Valdovų rūmus. Kadangi praeitą savaitę ten apsilankiau, tai būtų pats laikas pasidalinti šviežiomis mintimis. Iš anksto įspėju, nei politikos, nei korupcijos neužkabinsiu.

Valdovų rūmai yra atsatomi toje veitoje, kur stūkso Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės valdovų rūmų pamatai. Kiek bebūtų diskusijų, ar tuos rūmus reikėjo atstatyti, ar nereikėjo, galvoju, kad teisingo ir visiems priimtino gero atsakymo čia nebus. Purkštaujantiems, kad mes nežinome, kaip tie rūmai atrodė ir statome vos ne "iš lempos", noriu priminti Trakų pilį: iš pamatų likučių pilis buvo atsatyta ne pagal kažkokius dokumentus, ne pagal piešinius (nes jokio piešto atvaizdo nėra), tačiau pagal kelių architektų projektus. Taigi, faktas tas, kad mes turėjome pilį Galvės ežero saloje, bet ta pilis, į kurią mes vedame savo užsieniečius draugus, kuri yra fonas daugelio vilniečių vestuvinėse fotografijose, greičiausia mažai ką turi bendro su tuo faktu. Kitas klausimas: o ką jei neatsatyti reikėjo daryti su rastais Valdovų rūmų pamatais? Pastatyti bet ką ant viršaus ir taip juos prarasti? Nes palikti pamatų liekanas, kaip yra padaryta Romoje, mes negalime dėl klimato sąlygų. Pastatyti Valdovų rūmai, nors ir nebūdami autentika, puikiai apsaugo išlikusius autentiškus pamatus. 

Kiek žinau, į Valdovų rūmus galima susiorginizuoti ekskursijas ir patiems. Ir turiu pasakyti - tikrai verta. Bent mūsų grupei pasitaikė puiki gidė, kurios norėjosi tik klausytis ir klausytis. Papildžiau savo istorijos spragas (o jų tiek daug, kad pildyk ir pildyk). Sužinojau, kad Žygimantas Augustas buvo karūnuotas 9 metų amžiaus ir buvo puikus meno žinovas, turėjęs ne tik visokių paveikslų, gobalenų, bet ir brangenybių, tuo tarpu Vladislovas Vaza buvo muzikos žinovas (melomanas) ir pirmoji opera Lietuvoje, jo iniciatyva, buvo pastatyta dar gi anksčiau nei Londone ar Paryžiuje. Beje, kadangi visi Valdovų rūmai buvo carinės Rusijos nugriauti ir išvogti, tai meno kūrinius, kadaise priklausiusius Lietuvos valdovams, yra bandoma nusipirkti aukcionuose ir grąžinti į rūmus jų svečiams. Kol kas ten ekspozicijų nėra, tik mūrai (kolega bandė įtikinti, kad ten gibskartonis, bet aš, nieko apie tai neišmanydama, priešinausi tai minčiai), šviestuvai ir krosnys, su pagal autentiškus atkurtais kokliais, ant kurių, beje, Vyčio žirgas su nuleista uodega!! O aš visą laiką buvau įtikinėjama, kad yra priešingai - ant tikrojo Vyčio žirgas joja sau laimingas, uodegą pakėlęs. Pasirodo, visai ne. 

Taigi, rūmai yra skirti ne parodyti, kokie jie buvo, bet parodyti, kaip gyveno Lietuvos valdovai nuo jų pastatymo iki sugriovimo. Nes per visą tą laiką rūmai buvo perstatinėjami, plečiami, kito ne tik valdovai, bet ir laikmečiai. Beje, Vavelio rūmai Krokuvoje neseniai šventė šimtmetį nuo atstatymo pradžios, jie taip pat buvo labai suniokoti ir gali Valdovų rūmams pavydėti eksponatų, kurių pas mus rasta apie 300 000. 

Nors, pradėjus atstatinėti Valdovų rūmus, buvau skeptikė, tačiau manau, kad daug dalykų lemia ir žmogaus nežinojimas. Susipažinusiems su istorija, kaip pastebėjau, kyla mažiau klausimų dėl jų reikalingumo. Gaila, kad caro valdžia rūmų vietoje buvo pasistačiusi sau kažkokius namukus, jei būtų palikusi griuvėsius, juos būtų pamatęs Maironis, parašęs eilėraštį (pelėsiais ir kerpėm apaugę aukštai valdovų štai garbingi rūmai...) ir nuo pat pradžių viskas būtų visai kitaip!


2010 m. rugsėjo 27 d., pirmadienis

Apie kančias ir talentus

Vakar žiūrėjau talentus - kaip visada, perjunginėdama kanalą. Aš taip visada juos žiūriu ir niekada neičiau į studiją, nes ten nebūtų galimybės perjungti kanalo, kai žiūrėti į tai, kas vyksta scenoje, darosi drovu/gėda/nepakeliama/neįdomu. Čia irgi kažkokie mano kompleksai. Kai būsiu pasiutusiai turtinga, turėsiu asmeninį psichoanalitiką, kuris išspręs visas mano asmenybės problemas, o kol kas tenka gyventi su trūkumais.

Daugiausia kartų pakeisdavau kanalą per Dianos pasirodymą. Tiesiog ta nuoga emocija ir toks visiškai atviras skaudulių išsakymas ant scenos vertė mane nepatogiai jaustis. Na mergina pateko į kitą etapą, kaip suprantu, tada ji turės dainuoti kitą dainą ir, norėdama padaryti nemažesnį įspūdį, ji turės pasirinkti nemažiau emociškai paveikų kūrinį. Toks maždaug galėtų gimti, jei per tą laiką ją paliktų vaikinas arba grįžtų tėvas ir vėl išeitų. Aišku, kalbu labai ciniškai, tačiau ši mergina man priminė jau seniau mano apkalbėtą talento ir kančios temą.

Galvoju, kartais kančia yra priežastis, kodėl mes kažką darome. Net didžioji dalis kuriančių vienaip ar kitaip yra įtakoti kažkokių vaikystės ar paauglystės traumų, nenusisekusių tėvų istorijų, ligų, fizinių trūkumų.

Kiek laimingų, turtingų, gražių žmonių yra tapę garsiais rašytojais, filosofais, atradėjais? Kiek kartų esu girdėjusi, kad poezijai reikia dramos? Ir geriausia, kai ta drama būna ilgalaikė: blogi tėvų tarpusavio santykiai, blogi tavo santykiai su tėvais, paauglystės traumos, kurias stengiesi ne pamiršti, bet užaštrinti, prisiminti, akcentuoti, dėl to išskirti save iš kitų. Ir taip pamąsčiusi, aš supratau, kodėl nustojau rašyti. Nes aš pavargau vesti save iš proto, aš pavargau gyventi pastovioje sudirgimo būsenoje, kai atrodo, kad nenurimsi tol, kol čia pat nepagimdysi tos minties, kuri jau kuris laikas graužia gerklę, kuri yra trukdis dirbti, mokytis, bendrauti. Vieną dieną aš kažkaip atėjau į normalią būseną ir man ten taip patiko, kad neturiu priežasties ir noro grįžti atgal.

2010 m. rugsėjo 22 d., trečiadienis

Ir dar kartą apie kiną

Pagalvojau, kad per šiuos metus greičiausia jau peržiūrėjau daugiau filmų nei per praeitus. Ir tada susimąsčiau, kad žmonės įvairiais laikotarpiais yra linkę įklimpti į tam tikras aistras. Vieniems tai stalo ar kompiuteriniai žaidimai, kitiems – skaitymas, žvejojimas, piešimas, mezgimas, virimas. .. ir tada galvoju, kad visos tos mažos ar didelės aistrelės keičia viena kitą ir duoda peno visokiems apmąstymams ir pasisakymams bloguose.
Kažkada ir aš mezgiau. Bet prieš maždaug metus nusprendžiau, kad nedarysiu to daugiau niekada, kad nuo šiol megztus daiktus pirksiu arba užsisakysiu pas profesionalus. Tiesiog mezgant yra užimtos rankos ir tai yra veikla, kuria gali užsiimti išskirtinai vienas, nes juk mezgant negali gerti vyno su drauge, sėdėti su mylimuoju ir spoksoti filmą.
Dar kartas nuo karto pabandau būti virėja. Nepaisant to, kad virėja būti šiais laikais yra labai paprasta, ši veikla niekada netaps mano aistra - aš neturiu natūralaus tai sričiai reikalingo smalsumo, ant mano palangės neauga nei bazilikai, nei petražolės, nei rozmarinai ir baisu prisipažinti, bet šių žolių aš net nepažinčiau. Ir pyragai man pavyksta tik kas antrą kartą, tad tikrai žinau, kad sekantį kartą jau bus valgoma.
Liūdna pripažinti, bet knygos pas mane kaupiasi neskaitomos. Maždaug prieš pusmetį griežtai nusprendžiau, kad nebegalima pirkti jokių knygų, kol nebus perskaitytos visos, gulinčios lentynose. Turiu prisipažinti, kad nuo metų pradžios perskaičiau Kobo Abės „Moterį smėlynuose“, Vladimiro Nobokovo „Lolitą“, Henrio Milerio „Ožiaragio atogrąžas“ ir... viskas!!! Na dar keli Čechovo apsakymai, eilėraščiai, kuriuos paskaitau nuolat...
Taigi kino istorijos kol kas mano gyvenime lenkia istorijas, kurios galėtų būti perskaitytos ir atsiskleistų vaizdais ne televizoriaus ar kino ekranuose, o savaip nuosavoje sąmonėje. Mano kriterijus geram filmui yra supratimas, kad tokios istorijos aš nesugalvočiau. Man patinka europietiškas kinas, lėtas, kur veiksmas vyksta ne išoriniame pasaulyje, bet žmogaus viduje. Patinka, kai išeinu iš kino salės arba išjungiu kompiuterį ir suprantu, kad tai buvo naujas dar niekur nematytas požiūris į mane supantį pasaulį.
P. S. Nuotrauka iš filmo "Svajotojai".

2010 m. rugsėjo 10 d., penktadienis

2009 metų likučiai

Pamenu, kad 2009aisiais kažkuriuo momentu buvo užėjusi visko kolekcionavimo manija: perskaitytų knygų, pamatytų filmų ir t.t. Turiu pasakyti, kad plano nesilaikau, bet betvarkydama darbo stalą radau 2009 metais matytų filmų sąrašą (ėjimus į kino teatrą dažnai žymėjau kalendoriuje, o sąrašas "gamintas" pagal jį, papildant kelias matytais namuose, tad gavosi gana tikslus).
Taigi, kad jis nenusimestų, surašau čia:
  1. Pepertum Mobile
  2. Kita meilės istorija
  3. Ištvirkimas ir išmintis
  4. Rumba
  5. Il Divo
  6. Tohoe ežeras
  7. Šokėjai
  8. Saldus gyvenimas
  9. Laiko garsai
  10. Tarp sienų
  11. Kamino
  12. Sukti reikaliukai
  13. Delta
  14. Repriza
  15. Rugpjūčio šventė
  16. Mano sesers globėjas
  17. Nimfomanės dienoraštis
  18. Skaitovas
  19. Laumės vaikas
  20. Apokalipto
  21. Dvi dienos Paryžiuje
  22. Paryžius
  23. Nuotakų karai
  24. Piršlybos
  25. Atostogos
  26. Sensacija
  27. Karalienės sesuo
  28. Tarp dviejų mylimųjų
  29. Negyvėlis
  30. Malholando kelias
  31. Lietuvio genas
  32. Kava ir cigaretės
  33. Ačiū, kad rūkote
  34. Kutenimai
  35. Pavasaris, vasara, ruduo, žiema ir vėl pavasaris
  36. Dievai tikriausia pamišę
  37. Maradona pagal Kusturicą
  38. Pasaulis yra didelis ir išsigelėbimas slypi už kampo
  39. Tušti namai
  40. Reičel išteka

O jei reikėtų apibendrinti, tai per Il Divo ir dalį Saldaus gyvenimo miegojau. Nuotakų karai ir Piršlybos yra absoliučiai blogi filmai (vien iš pavadinimo aišku), Perpertum Mobile ir Kutenimai yra šiaip nevykę lietuviški bandymai. Per 2009 buvo pažiūrėti du dokumentiniai (apie lietuvio geną ir apie Kusturicą), kurie vienodai vidutiniški, o šiaip visi kiti yra daugiau maži geri filmai, kuriuos verta buvo pamatyti su tais žmonėmis, su kurias juos ir žiūrėjau :)

2010 m. rugsėjo 8 d., trečiadienis

Yra kaip yra arba visiškai apie nieką

Ruduo. Tik šiemet nesibarsto sentimentai ir viskas atrodo žymiai paprasčiau. Imu galvoti apie Kalėdas, imu įsivaizduoti, kaip vieną dieną snigs, o aš ramiai gėrėsiuosi vaizdu. Tiesa, toks jausmas, kad atsitiko neįmanoma: karštis buvo pabodęs iki tiek, jog jau maniau, jis niekada neišgaruos iš mano odos, darbo kabineto ir namų sienų, bet dabar kartais būna šalta ir pečius tenka apsigaubti šaliku, ir vakarais nesinori lįsti iš namų. Nesinori ir rašyti. Nes kinas nebesukrečia (aną savaitgalį buvo Julie & Julia, geriau negu tikėjausi), įvykiai visuomenėje tik nustebina arba prajuokina, bet ne iki tokių gelmių, kad viskas išsilietų ant balto kompiuterinio lapo.

Esu kažkur. Skaitau (dažniausia blogus) ir mąstau tyliai. Žiūriu krepšinį ir sergu už Lietuvą. Tikiu jais ir tikiuosi geriausio.

O dienos pasidarė trumpos, per trumpos, kad sugebėčiau čia pat ir neskrajoti padebesiais, ir pakilti virš kasdienybės.

Ar kada susimąstėt, kaip gyventume, jei praeityje būtume priėmę kitus sprendimus? Pavyzdžiui aš visą laiką maniau, kad būsiu filologė, tačiau studijų pasirinkimo lape iš šešių studijų programų neparašiau nei vienos iš filologijos studijų krypties. Įdomu, ką dabar veikčiau, jei būčiau baigusi tarkim lietuvių kalbą? Ar būčiau po to stojusi į VU Ekonomikos fakultetą arba MRU išlyginamąsias studijas, o po to baigusi kokios nors vadybos magistrą? Manau, kad rašyčiau tai tikrai geriau, dažniau, poetiškiau, dar būčiau perskaičiusi visokias literatūros klasikas, greičiausia būčiau draugavusi ne su tais vaikinais, nes tiesiog likimas mūsų nebūtų suvedęs, turėčiau kitus draugus, kitą darbą, o gal jo neturėčiau ir sėdėčiau užsienyje. Įdomu, ar būčiau nusivylusi studijomis taip kaip daugelis ir galvočiau, kad verčiau buvo stoti ten, kur dabar įstojau.

Neveltui profesijos pasirinkimas yra didelis sprendimas, turintis įtakos visam gyvenimui. Juk tik nedaugelis suprantam, kad profesiją galima pakeisti, bet kai jau suprantam, tada būna vėlu: gyvenimas rodosi toks sudėtingas, pragyvenimas toks brangus ir jausmas toks, kad vos pajudinus grius visas per 5 ar 8 metus pastatytas pasaulis. Gyventi nėra paprasta, todėl geriau visur ir visada elgtis atsargiai.

Taip bandau pasiteisinti žmonėms, kurie mane seka, kodėl kartais dingstu. Nes atrodo, kad, jei bent truputi gyvenimas vyktų kitaip, o jis vyktų kitaip, jei kažkada būčiau priėmusi kitus sprendimus, tai turėčiau daugiau laiko sau, mažiau pavargčiau, daugiau skaityčiau teisingos literatūros ir turėčiau daugiau idėjų ir jėgų blogui. Tik įdomu, kas tada būtų ta antroji medalio pusė?