Tvarkau 2010 metų “stalčius“. Kaip žinia, mane buvo užpuolęs statistikos rinkimo virusas, kuris vis dar neprapuolė, nes nežinau, kas čia su manimi: senstu, sentimentalėju, ar šiaip einu iš proto, bet pasižiūrėti į save iš šalies, prisimenant, ką veikiau praeityje, man patinka.
Taigi, pateikiu 2010 metais matytų filmų sąrašą. Kai kurie jų jau yra papuolę į mano blogą ir net įkvėpę mane ilgesniems pasisakymams. Ieškantys čia siaubo, trilerių, fantastikos ar veiksmo, tikrai nusivils – esu jautrios prigimties, gyvenimas man dažnai atrodo pernelyg žiaurus ir beprasmis, tad laisvalaikiu visaip kaip bandau save nuteikti giliaprasmiškai. Kartais aišku viskas nukrypsta labiau į romantikos pusę... bet kas gi neturi silpnybių?
Geriausias praeitais metais, o gal net apskritai per gyvenimą, matytas filmas, aišku, yra Stalkeris, Turiu šiokius tokius rusų kalbos pagrindus, bet visko, deja, nesuprantu, tad žiūrėjau su titrais. Stalkeris yra kino poezija, tad sugebėjimas jausti originalo kalbos niuansus būtų įspūdį tik dar labiau sustiprinęs. Bet ir taip buvo įspūdinga. Nemeluoju ir niekam nepataikauju!
Ką išskirčiau dar? Ogi Pedro Almadovaro!! Ir tiesą sakant, taip ir lieku nesupratusi, kodėl jis laikomas genijumi, nes man jo filmai – vienos ilgos serijos muilo operos. Aš suprantu, Ispanija, aistros.. Man šaltai šiaurietei tik pavydėti. Bet dar kol kas nemačiau nė vieno šio režisieriaus filmo, kurį žiūrėčiau ne todėl, kad pradėjau ir dabar jau reikia pažiūrėti, kas čia bus toliau, o tiesiog atsipalaidavusi mėgaučiausi. Na aišku, būna ir blogiau už Almadovaro – jo filmus aš bent iškenčiu iki pabaigos.
Kas man šiame sąraše blogiau arba taip pat blogai kaip Almadovaro: Seksas ir miestas, Valgyk, melskis, mylėk, Makbetas, Laiškai Džiuljetai, Meilės narsa. Visa kita žiūrėti galima.
Pirmiausia turiu pasakyti, kad jei neatsakau nieko į komentarus, tai nereiškia nieko blogo, tai kaip tik reiškia, kad visiškai su jumis sutinku tik nenoriu spaminti.
Internetinėje erdvėje praūžė visokie apdovanojimai. Buvo smagu paskaityti apie kitus. Tiesa apie tuos žmones vis tiek turbūt lieka kažkur anapus. Na jei žmogus linkęs internete kurti fikcijas, tai dar septynias fikcijas sukurti juk nėra sunku. Žinoma, yra dalis tų, kurie tik ir laukė kol jų paklaus ko nors asmeniškesnio - su tuo juos ir sveikinu.
O aš plėšausi taip noro rašyti bet ką (kad ir va taip kaip šiandien keverzoti) ir sau taip reto perfekcionizmo – rašyti ant rimto, giliai, mąsliai, su faktais, įrodymais ir spaudai, o jei ne – tai eiti dirbti ir nieko nerašyti. Kol kas ant rimto laimi, todėl dirbu ir pasirodau čia retai.
Bet šiandien susimąsčiau apie draugystę. Na aš nesu tobulas žmogus ir kartas nuo karto pasiskundžiu savo nenaudėliais draugais kitiems nenaudėliams draugams. Vienas žmogus, klausydamas mano eilinio paburbėjimo, kažkada yra pasakęs, jog šita problema (draugų) greit išnyks, nes visi susitvarkys savo gyvenimus - susituoks, apsivaikuos ir bendraus poromis. Žodžiu, tos masės žmonių, su kuriais taip gera būdavo susitikti ir leisti laiką greitai neliks. Ir jis turbūt buvo teisus. Nes vis daugiau atsiranda žmonių, su kuriais kažkada buvo ne vienas pūdas druskos suvalgytas ir kuriuos susitinku kartą per metus ir ne šiaip kur prie kavos puodelio (arba kaip privalomai būdavo – prie alaus bokalo), o atsitiktinai gatvėje, prasilenkiant ir sušunkant O labas kaip tau sekasi? Ir atsakant, kad sekasi tai va puikiai ir nueinant toliau savais reikalais. Kaip netikėta yra tai, kad žmonės yra visgi pakeičiami ir nebūtinai kitais žmonėmis – kartais televizoriumi, knyga, filmu, vakarienės darymu, valgymu dviese, tualeto durų šlifavimu ir begale kitų kasdienių reikalų. Ir susitikti tingisi. Nebent laiko mašina mus grąžintų atgal.
Kartais tikrai būna netinkamas laikas prisiminimams. Koks yra šiandien. Bet tie prisiminimai tokie specifiniai, kad kito gero laiko, vargu, ar bus. O aš ir šiaip į svarbius įvykius sureaguoju taip, lyg vilkčiau vieną pamuštą koją.
Pamenu, kaip mama padėjo broliui mokytis Maironio eilėraštį „Nebeužtvenksi upės“. Aš dar iki galo nesupratau jo prasmės. Buvo 1990 metai.
Pamenu, kaip naktimis buvo klausomasi radijo ir mamos ašaras žiūrint televizorių. Buvo 1991 metų sausio 13-osios rytas.
Ir nors man būtų be galo skaudi tiesa, jog sausio 13-oji yra mūsų pačių suorganizuota, bet tarybų okupacijos metai iš tiesų buvo. Ir tai yra faktas, kodėl aš, mano šeima, mano draugai ir visa Lietuva gyvena blogiau nei galėtų ir turėtų gyventi.
Prisiminimai yra keistas dalykas. Jie lyg ir priklauso praeičiai, bet nėra objektyvus praeities matas, nes, nuspalvinti dabartinių emocijų, tie patys 20 metų senumo įvykiai įgyja visai kitas formas.
Mąstau, ar tai, jog šventes švęsti atsibodo, reiškia, jog jos buvo geros?
Pastebėjau, kad gruodžio – sausio mėnesiais būnu mažiau kūrybinga arba alkoholis mano smegenims palieka ilgalaikes pasekmes.
Norėčiau ko nors užsinorėti, nes dabar atrodo, kad gerai viskas ir taip. Taigi jokių pasižadėjimų sau ką nors tOkio padaryti šiais metais kol kas nėra, nebent vienas – ir toliau mokytis anglų.
Viskas su manimi gerai. Gal net per daug. Esu iki tiek patenkinta savo gyvenimu, kad rūpintis, jog visi gautų mano šiltus kalėdinius sveikinimus ir optimistiškus naujametinius palinkėjimus, yra tiesiog tingu.
Sako, kad linkėdamas kažko kitiems, iš tiesų labiausia pasilinki sau.
Turėkit tikslą ir išgyvenkit jausmą, kai sunkiai dirbdami jį pasiekiat. Turėkit pakankamai jėgų sunkiai dirbti ir jauskit malonumą tai darydami. Gerai paatostogaukit. Skaniai pusryčiaukit, pietaukit ir vakarieniaukit. Išmokit ko nors naujo. Būkit optimistiški. Jauskitės reikalingi. Susikurkit gražius namus. Smagiai pasilinksminkit su draugais. Daug juokitės. Ir tegu viskas įvyksta šiemet.
Prieš kelias savaites, bevartydama anglų kalbos vadovėlius, aptikau šios dainos tekstą. Tada ir mąsčiau ją patapinti į blogą, pridėjusi kelias savo mintis, bet viskas taip ir nugulė juodraščiuose... O šiandien John Lennon 30-osios mirties metinės. Ši asmenybė man nėra labai imponuojanti, bet aš ją žinau, nors tuo metu, kai jis mirė, aš net nebuvau gimusi.
Ši daina yra taikos ir gėrio pasauliui šauksmas. Toks socialistinis himnas. Gal dėl to man ji visai neskamba.. Juk mes jau gyvenom santvarkoje, kur nebuvo jokių valstybių, turto ir religijų... Ir į tuos laikus manęs su traktoriumi nenutemptų :) Kažkodėl pamąsčiau, kad blogis iš tiesų kyla iš labai didelio noro padaryti visiems kuo geriau.
O pirmas lapkričio šeštadienis, pasirodo, vyrų diena. Tad sveikinu visus čia apsilankančius vyrus ir neapsilankančius sveikinu, nes, nors ir retai moterys prisipažįsta, bet gyvenime be jų būtų kitaip ir, jei jau ne blogiau, tai bent jau mažiau įdomu. Juk kai pagalvoji, kas namuose šiukšles išneštų, kas paklaustų, iš kur gavau tokią gražią suknelę, kieno kojines nuo grindų rinkčiau vakarais po darbo ir kam 115 kartą aiškinčiau, kur mes laikom puodelius, atidarytuvus ir visokius kitus, rodos, tik man reikalingus daiktus ir iš kur aš žinočiau, kur visa kita namuose laikoma!! Tad dar kartą su vyrų diena!! Nežinau, iš kur čia ji atkeliavo ir nuo kada mes ją švenčiam, bet šventės dar nė vienam žmogui gyvenimo nepagadino.
Vakarykštis jaukaus vakaro receptas buvo filmas „Jausmų galia“. Nors dabar vakarai ir dienos tokie, kad būčiau dėkinga, jei kas mane paliktų ramybėje, švaroje ir tyloje, kol praeis. Taip būtų geriau net tiems, kurie mane, dažniau kažkuo nepatenkintą, irgi turi matyti. Taip būtų geriau visam pasauliui, bet taip yra neįmanoma. Gal todėl taip paprasta mokytis anglų vakarais, kai galiu vaidinti stipriai užsiėmusią ir kuo mažiau reaguoti į aplinką. Gal todėl mokymasis man dabar teikia tiek daug malonumo. Nors kai pagalvoji, mokytis man visada buvo lengva ir įdomu, tad kodėl negrįžus į tą pačią būseną? Kai meti svorį, tai rezultatą labai paprasta pamatuoti – nukritę kilogramai. Kaip pamatuoti progresą, kurį darai ar nedarai mokydamasi kalbų? Nes vien mokymasis dėl savęs man tikrai gali pabosti. O taip, man reikia laiku paduoti kaulą!!! Tai ir mąstau, kaip sugalvojus kokį nors tikslą, kurio siekčiau. Kai kur mačiau žmones, skaičiuojančius, kiek žodžių jau moka. Žodyno plėtimas žinoma yra labai svarbu, bet laiku ir vietoje juos pavartoti - ne ką mažiau. Ta proga prisiminiau visus anglakalbius pažįstamus ir nusprendžiau atnaujinti su jais ryšius, gaila, kad jie toli ir galim kalbėti tik laiškais ar skypais, žymiai įdomiau ir naudingiau būtų leisti laiką prie kavos puodelio ar bokalo alaus. Reikės pažiūrėti, ar po mėnesio būsiu dar tokia pat užsidegusi ir svarbiausia – ar būsiu ko nors apčiuopamo išmokusi.
O kalbant apie vakarykštį filmą, tai panašių realizuotų idėjų jau esu mačiusi kelias. Toks bene naujausias ir žinomiausias yra “Pradžia” su Leonardu DiCaprio, dar yra “Tramdomieji”, “Pąsamonė” ir keletas kitų, kurių taip staiga dabar nepamenu. Šiuose visuose filmuose lendama į žmogaus pasąmonę ir mechaniškai pakeičiama ten esanti informacija. Tikiu, kad kiekvienas žmogus turi tokių prisiminimų, vien nuo kurių pakyla pulsas, o gerklėje įstringa gumulas. Dažniausia tai yra susiję su stipriais išgyvenimais, pavyzdžiui gėda, kurią patyrei kažką padaręs ir ką dabar mielų mieliausia ištrintum. Kartais užsimerkiu ir tikiu, kad viskas įmanoma, kad taip labai labai ir iš tikrųjų panorėjus yra įmanoma grįžti kelis metus atgal ir pasielgti tinkamai. O jei ta gėda, kažkokie prisiminimai, kaltės jausmas, žmogui ėda gyvenimą, ar nebūtų net gi naudinga visa tai ištrinti?
Filmui buvo pasirinkta viena iš problematiškų žmogaus gyvenimo sričių – santykiai su priešinga lytimi. Kaip iš pradžių viskas būna gražu, bet kasdienybė sugeba sugadinti visą pradinę romantiką, ir viskuo žavesį kėlęs žmogus staiga ima erzinti tuo pačiu. Ir kaip žmonės vieni kitiems prikalba visokių baisių dalykų, kurie taip ir lieka visam gyvenimui, kurie taip ir dilgčioja kartas nuo karto kairėje kūno pusėje, nes supranti, kad tai buvo visiška tiesa ir dar labiau ir giliau supranti, kad negali savęs pakeisti, kad taip esi per daug impulsyvus, per greit užsiplieski, nevairuoji meistriškai, nuolat pamiršti išjungti šveisas kitame kambaryje, mėgsti keistas plaukų spalvą, viską darai per greitai arba per lėtai, kažko pastoviai neišgirsti arba neįsimeni ir dar begalė smulkmenų, kurias, kaip burtažodžius kartojant kasdien, gali pamiršti, jog su tavimi gyvenantis žmogus turi ir gerų savybių, kad buvo dienų, kai negalėdavai nustoti apie jį galvoti ar šypsotis vos prisiminusi. Priekaištai, išgirsti iš artmiausio žmogaus, dažniausia skaudina labiausia. Kaip ir geri žodžiai, išgirsti iš svetimų, būna tik drungnas vanduo palyginus su tais, kuriuos pasako pats svarbiausias.
Nemanau, kad egzistuoja tik vienas tinkantis asmuo. Net dabar pagalvoju, kad tie, kurie mano gyvenime tėra “buvo”, mane išmokė nutylėti, palaukti, būti pakantesnei, supratingesnei, vertinti tai, ką turiu, nes žodžiai kartais skaudina iki begalybės ir jokie kiti žodžiai ar veiksmai to, kas buvo pasakyta, negali pakeisti. Ir jei tik ištrinčiau visas geras ir blogas akimirkas, jei tik tą patį žmogų pamatyčiau be mus persekiojančios praeities, greičiausia galėčiau vėl įžvelgti tik pačias geriausias jo savybes. O jei iš karto po skyrybų nuspręsčiau nesikankinti ir ištrinti bet kokius prisiminimus, tai sutaupyčiau daug liūdesio ir savęs analizavimo valandų.
Dalinuosi filmo garso takeliu ir linkiu mėgautis prisiminimais:
Jau seniai mąsčiau išreikšti savo požiūrį į Valdovų rūmus. Kadangi praeitą savaitę ten apsilankiau, tai būtų pats laikas pasidalinti šviežiomis mintimis. Iš anksto įspėju, nei politikos, nei korupcijos neužkabinsiu.
Valdovų rūmai yra atsatomi toje veitoje, kur stūkso Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės valdovų rūmų pamatai. Kiek bebūtų diskusijų, ar tuos rūmus reikėjo atstatyti, ar nereikėjo, galvoju, kad teisingo ir visiems priimtino gero atsakymo čia nebus. Purkštaujantiems, kad mes nežinome, kaip tie rūmai atrodė ir statome vos ne "iš lempos", noriu priminti Trakų pilį: iš pamatų likučių pilis buvo atsatyta ne pagal kažkokius dokumentus, ne pagal piešinius (nes jokio piešto atvaizdo nėra), tačiau pagal kelių architektų projektus. Taigi, faktas tas, kad mes turėjome pilį Galvės ežero saloje, bet ta pilis, į kurią mes vedame savo užsieniečius draugus, kuri yra fonas daugelio vilniečių vestuvinėse fotografijose, greičiausia mažai ką turi bendro su tuo faktu. Kitas klausimas: o ką jei neatsatyti reikėjo daryti su rastais Valdovų rūmų pamatais? Pastatyti bet ką ant viršaus ir taip juos prarasti? Nes palikti pamatų liekanas, kaip yra padaryta Romoje, mes negalime dėl klimato sąlygų. Pastatyti Valdovų rūmai, nors ir nebūdami autentika, puikiai apsaugo išlikusius autentiškus pamatus.
Kiek žinau, į Valdovų rūmus galima susiorginizuoti ekskursijas ir patiems. Ir turiu pasakyti - tikrai verta. Bent mūsų grupei pasitaikė puiki gidė, kurios norėjosi tik klausytis ir klausytis. Papildžiau savo istorijos spragas (o jų tiek daug, kad pildyk ir pildyk). Sužinojau, kad Žygimantas Augustas buvo karūnuotas 9 metų amžiaus ir buvo puikus meno žinovas, turėjęs ne tik visokių paveikslų, gobalenų, bet ir brangenybių, tuo tarpu Vladislovas Vaza buvo muzikos žinovas (melomanas) ir pirmoji opera Lietuvoje, jo iniciatyva, buvo pastatyta dar gi anksčiau nei Londone ar Paryžiuje. Beje, kadangi visi Valdovų rūmai buvo carinės Rusijos nugriauti ir išvogti, tai meno kūrinius, kadaise priklausiusius Lietuvos valdovams, yra bandoma nusipirkti aukcionuose ir grąžinti į rūmus jų svečiams. Kol kas ten ekspozicijų nėra, tik mūrai (kolega bandė įtikinti, kad ten gibskartonis, bet aš, nieko apie tai neišmanydama, priešinausi tai minčiai), šviestuvai ir krosnys, su pagal autentiškus atkurtais kokliais, ant kurių, beje, Vyčio žirgas su nuleista uodega!! O aš visą laiką buvau įtikinėjama, kad yra priešingai - ant tikrojo Vyčio žirgas joja sau laimingas, uodegą pakėlęs. Pasirodo, visai ne.
Taigi, rūmai yra skirti ne parodyti, kokie jie buvo, bet parodyti, kaip gyveno Lietuvos valdovai nuo jų pastatymo iki sugriovimo. Nes per visą tą laiką rūmai buvo perstatinėjami, plečiami, kito ne tik valdovai, bet ir laikmečiai. Beje, Vavelio rūmai Krokuvoje neseniai šventė šimtmetį nuo atstatymo pradžios, jie taip pat buvo labai suniokoti ir gali Valdovų rūmams pavydėti eksponatų, kurių pas mus rasta apie 300 000.
Nors, pradėjus atstatinėti Valdovų rūmus, buvau skeptikė, tačiau manau, kad daug dalykų lemia ir žmogaus nežinojimas. Susipažinusiems su istorija, kaip pastebėjau, kyla mažiau klausimų dėl jų reikalingumo. Gaila, kad caro valdžia rūmų vietoje buvo pasistačiusi sau kažkokius namukus, jei būtų palikusi griuvėsius, juos būtų pamatęs Maironis, parašęs eilėraštį (pelėsiais ir kerpėm apaugę aukštai valdovų štai garbingi rūmai...) ir nuo pat pradžių viskas būtų visai kitaip!
Mergina, kuriai apie 30, kuri domisi per daug dalykų, kuri dažnai neturi laiko, bet visuomet jo atranda patiems brangiausiems žmonėms, nes mano, kad laikas praleistas su jais yra stebuklingas, kuri jautri kalbai žymiai labiau nei bet kokiai formai ar spalvai ir kuri negalėtų nerašyti apie tai, ko neįmanoma nepamatyti, nepajausti ar neišgirsti.
.jpg)
