2011 m. gegužės 9 d., pirmadienis

Lietuva kitų akimis (I)

Šitas pavasaris veikia kitaip arba aš sugebėjau pamiršti, kaip turi veikti pavasariai. Taip taip, kuo daugiau darbo turi, tuo daugiau ir padarai. Vadinasi, mano užimtumas tikrai yra apsimestinis, nes nepadarau nieko. Ir tas tekstas blogui, kuris kankinasi ant desktop'o neužbaigtas jau koks mėnuo, tėra to įrodymas. Tas tekstas yra apie mano pavasarinę, visai ne turistinę kelionę į Filipinų sostinę Manilą. Ir kaip dabar apie tai neaprašyti? O kol neaprašei šito, kaip gali rašyti ką nors kito? Išeina toks užburtas ratas. O neparašau aš todėl, kad man nė velnio ten nepatiko, o nepatikimui gali būti keletas priežaščių: gali būti, kad Maniloje ir jos apylinkėse iš tiesų nėra nieko gero ir ten visai neverta ieškoti, ko nors įdomaus, ypač, kai nuvažiuoji dirbti, arba gali būti, kad man buvo užėjęs koks tai pms ar šiaip koks kitas sindromas ir, lydimas vis nesibaigiančio akių uždegimo, gadino man nuotaiką ir neleido džiaugtis iš tiesų nuostabiais dalykais, kaip pavyzdžiui geru viešbučiu, ekskursijom ir šiltu klimatu.


Bet kol negaliu prieiti prie teksto ir parašyti ką nors pikto, galvoje gimsta įvairios mintys. Kaip pavyzdžiui: kodėl nepaskaičius, ką užsieniečiai, pabuvę Lietuvoje, savo blog'uose parašo apie mūsų šalį. Ir taip radau tokį tekstą, kuris prieš kelis metus mūsų šalyje buvo pakankmai spaminamas, bet mane sugebėjo aplenkti. Kai kurie dalykai yra iš tiesų linksmi ir aš su jais bent iš dalies sutinku, kai kurie, manau, tėra parašyti dėl to, kad reikėjo sąrašą padaryti ilgesnį. Be to, reikia atsižvelgti į tą faktą, kad tekstas interneto platybėse mėtėsi maždaug 2008 m., kai lietuviai vis dar išgyveno ekonominį pakilimą ir turėjo truputi kitus įpročius. Dar spėčiau, kad tekstas buvo parašytas studento, o juk sutikime, jog pradėję dirbti lietuviai taip pat truputi keičia savo rutiną: leidžia sau valgyti ne tik čili, gerti įvairesnius gėrimus, o ir besaikis padažo pilimas ant picos darosi labiau išimtis nei taisyklė.

You know you've been in Lithuania too long when:
· You only eat in restaurant-chains that start with Čili.
· You put ketchup on your pizza and think that's the way the Italians do it.
· Half of your friends disappear to work in the British Isles, Scandinavia, or the United States and you think that's normal.
· You have become tired of explaining to your friends and relatives at home that you are a) not in Latvia, b) not in Russia, and c) Riga isn't the capital of the Baltic.
· With a meal, you drink either beer or tea.
· Basketball has become the most important thing in your life.
· There is only one beer for you: Švyturys Extra.
· Half of the population working as "managers" seems reasonable to you.
· Tall, blonde beauties in short skirts are nothing special for you anymore.
· During winter, instead of looking for a thermostat to adjust the temperature in your room, you just open the window.
· You learned everything about the glorious Lithuanian language, and now you get angry about the ignorant people who deny the existence of a Lithuanian language or, worse, consider it some branch of the Slavic languages.
· You've learned the hard way that a triangle means women's toilet and a triangle upside down means men's.
· During a long night of partying, you went out to take a pee in the cold streets because there was only one unisex toilet in the whole pub.
· You think drunks shouting at you in Russian are a normal part of life.
· When you enter a bus and there is no strange smell, you think there's something wrong.
· Buses without antennae seem awkward to you.
· If anything goes wrong, you blame the Russians, the Poles, or the rest of the world.
· You see someone smiling in public and you think: well, a bloody foreigner.
· A meal for you must contain either potato or meat, but usually both.
· You start leaving out the articles, even in English or your native language.
· You become scared when you come upon big old babushkas in furs because they trample everything in their way.
· You are afraid crossing a street, especially at zebra crossings or traffic lights.
· You feel guilty about wearing your shoes after entering a flat.
· You consider cranberry the best flavour for water, juice and vodka.
· You think beer is a soft drink, not an alcoholic beverage.
· Going to the opera, the concert hall, or the theatre is just a usual thing to do in the evenings.
· Given names like Christmas tree, sun, amber, diamond, and oak seem normal to you.
· Everything 50 m above sea level seems like a mountain.
· You get a one-centimetre haircut and buy a fake leather jacket and a black cap (if you are male) OR you buy a skirt the size of a belt and don't leave the house without tonnes of make-up (if you are female).
· You consider smoked pig's ears a tasty beer snack.
· You love the Baltic Sea and go swimming there at nearly any temperature.
· For you, garlic has become an ingredient just like salt or pepper.
· You consider Lithuania the best and worst place on earth at the same time.
· You teach everybody that in medieval times the Lithuanian Grand Duchy ranged from the Baltic to the Black Sea.
· You add "as", "a" or "is" to the end of foreign names so you can conjugate them.
· You carry around five cell phones and several cards from eight different phone companies so that you always get the best price.
· You consider fastening your seatbelt a sign of weakness and are not surprised if a car doesn’t have seatbelts at all.
· You think Coca Cola is the unhealthiest drink in the world and that drinking lots of beer, sugary juice, and bread drink prolongs your life.
· You haven't seen a clear sky for months and you don't miss it anymore.
· You consider rain the norm and sunshine a special weather phenomenon.

2011 m. kovo 19 d., šeštadienis

Retrospektyva

Vasario 16-sios proga klausiausi Antano Kulakausko paskaitos. Istorijos žiniomis aš niekada nežibėjau, bet paskutiniu metu istorija man pasidarė labai įdomus dalykas. Iš tiesų po paskaitos jau praėjus dviem mėnesiams man iš galvos vis dar neiškrenta viena jo pasakyta frazė apie tai, kad kuriantis Lietuvos valstybei 1918 m. lietuviškai kalbančių žmonių joje buvo mažuma. Tarkim, lietuviškiausias miestas buvo Šiauliai, jame lietuviškai kalbėjo 25 proc. gyventojų, Kaune lietuviškai kalbėjo 10 proc. žmonių. Kaip suprantu A. Kulakauskas neišskyrė kaimo ir miesto, tiesiog norėjo pasakyti, kad tuo laiku Lietuvoje lietuviškai kalbančių buvo mažuma. Man įdomu štai kas: 1918 m. tie gyventojai, apie kuriuos kalbam, buvo mūsų proseneliai. Reiškia, dauguma mūsų prosenelių nekalbėjo lietuviškai. Iš savo šeimos žinau (na seneliai irgi turėjo mokėti kokią kitą kalbą, jei jau jų tėvai mokėjo), kad tik vienas prosenelis kalbėjo lenkiškai. Na jis nebuvo joks lenkas ar atsikėlęs iš Lenkijos, tiesiog jis priklausė tam sluoksniui, kuriame lenkiškai kalbėti buvo didesnė garbė. Vaikų lenkiškai kalbėti jis neišmokė, nes žmona buvo visiška lietuviakalbė. Taigi „grubiai“ skaičiuojant 75 proc. mano šeimos tuo metu, kai buvo atliekama apklausa (neįsivaizduoju, iš kur tokia statistika ir kaip ji buvo renkama) užpildė grafą, kad jie kalba lietuviškai. Pagalvojau, kad įdomu būtų patikrinti šią teoriją retrospektyviai – apklausiant dabartinius gyventojus. Tik kažin ar įmanoma?

2011 m. vasario 18 d., penktadienis

Kinas! Kinas! Kinas!

Tvarkau 2010 metų “stalčius“. Kaip žinia, mane buvo užpuolęs statistikos rinkimo virusas, kuris vis dar neprapuolė, nes nežinau, kas čia su manimi: senstu, sentimentalėju, ar šiaip einu iš proto, bet pasižiūrėti į save iš šalies, prisimenant, ką veikiau praeityje, man patinka.

Taigi, pateikiu 2010 metais matytų filmų sąrašą. Kai kurie jų jau yra papuolę į mano blogą ir net įkvėpę mane ilgesniems pasisakymams. Ieškantys čia siaubo, trilerių, fantastikos ar veiksmo, tikrai nusivils – esu jautrios prigimties, gyvenimas man dažnai atrodo pernelyg žiaurus ir beprasmis, tad laisvalaikiu visaip kaip bandau save nuteikti giliaprasmiškai. Kartais aišku viskas nukrypsta labiau į romantikos pusę... bet kas gi neturi silpnybių?

Geriausias praeitais metais, o gal net apskritai per gyvenimą, matytas filmas, aišku, yra Stalkeris, Turiu šiokius tokius rusų kalbos pagrindus, bet visko, deja, nesuprantu, tad žiūrėjau su titrais. Stalkeris yra kino poezija, tad sugebėjimas jausti originalo kalbos niuansus būtų įspūdį tik dar labiau sustiprinęs. Bet ir taip buvo įspūdinga. Nemeluoju ir niekam nepataikauju!

Ką išskirčiau dar? Ogi Pedro Almadovaro!! Ir tiesą sakant, taip ir lieku nesupratusi, kodėl jis laikomas genijumi, nes man jo filmai – vienos ilgos serijos muilo operos. Aš suprantu, Ispanija, aistros.. Man šaltai šiaurietei tik pavydėti. Bet dar kol kas nemačiau nė vieno šio režisieriaus filmo, kurį žiūrėčiau ne todėl, kad pradėjau ir dabar jau reikia pažiūrėti, kas čia bus toliau, o tiesiog atsipalaidavusi mėgaučiausi. Na aišku, būna ir blogiau už Almadovaro – jo filmus aš bent iškenčiu iki pabaigos.

Kas man šiame sąraše blogiau arba taip pat blogai kaip Almadovaro: Seksas ir miestas, Valgyk, melskis, mylėk, Makbetas, Laiškai Džiuljetai, Meilės narsa. Visa kita žiūrėti galima.

  1. Paris I love you
  2. New York I love you
  3. Prieš saulėtekį
  4. Prieš saulėlydį
  5. Brangus Džonai
  6. Kvepalai
  7. Stalkeris
  8. Skandalingoji plunksna
  9. Modiljanis
  10. Pasąmonė
  11. Pradžia
  12. Vietos parteryje
  13. Zero – alyvinė Lietuva
  14. Juli ir Julija
  15. Vaiduoklis
  16. Kloja
  17. Goja
  18. Gundanti klasta
  19. Elžbieta pirmoji
  20. Darvino apdovanojimai
  21. P.S.
  22. Oliveris Tvistas
  23. Robinas Hudas
  24. Dievo miestas
  25. Flandrija
  26. Išminuotojų būrys
  27. Rimtas vyrukas
  28. Imtynininkas
  29. Prisimink mane
  30. Šalti apkabinimai
  31. Coco Chanel
  32. Seksas ir miestas
  33. Tiesiog kartu
  34. Valgyk, meskis, mylėk
  35. Kalbėk su ja
  36. Makbetas
  37. Lengvabūdė nuotaka
  38. Laiškai Džiuljetai
  39. Jausmų galia
  40. Virtuvė sielai
  41. 8 pasimatymai
  42. Meilės šventė
  43. Kūdikiai
  44. Meilės narsa

2011 m. sausio 26 d., trečiadienis

Reikia draugą turėti




Pirmiausia turiu pasakyti, kad jei neatsakau nieko į komentarus, tai nereiškia nieko blogo, tai kaip tik reiškia, kad visiškai su jumis sutinku tik nenoriu spaminti.
Internetinėje erdvėje praūžė visokie apdovanojimai. Buvo smagu paskaityti apie kitus. Tiesa apie tuos žmones vis tiek turbūt lieka kažkur anapus. Na jei žmogus linkęs internete kurti fikcijas, tai dar septynias fikcijas sukurti juk nėra sunku. Žinoma, yra dalis tų, kurie tik ir laukė kol jų paklaus ko nors asmeniškesnio - su tuo juos ir sveikinu.
O aš plėšausi taip noro rašyti bet ką (kad ir va taip kaip šiandien keverzoti) ir sau taip reto perfekcionizmo – rašyti ant rimto, giliai, mąsliai, su faktais, įrodymais ir spaudai, o jei ne – tai eiti dirbti ir nieko nerašyti. Kol kas ant rimto laimi, todėl dirbu ir pasirodau čia retai.
Bet šiandien susimąsčiau apie draugystę. Na aš nesu tobulas žmogus ir kartas nuo karto pasiskundžiu savo nenaudėliais draugais kitiems nenaudėliams draugams. Vienas žmogus, klausydamas mano eilinio paburbėjimo, kažkada yra pasakęs, jog šita problema (draugų) greit išnyks, nes visi susitvarkys savo gyvenimus - susituoks, apsivaikuos ir bendraus poromis. Žodžiu, tos masės žmonių, su kuriais taip gera būdavo susitikti ir leisti laiką greitai neliks. Ir jis turbūt buvo teisus. Nes vis daugiau atsiranda žmonių, su kuriais kažkada buvo ne vienas pūdas druskos suvalgytas ir kuriuos susitinku kartą per metus ir ne šiaip kur prie kavos puodelio (arba kaip privalomai būdavo – prie alaus bokalo), o atsitiktinai gatvėje, prasilenkiant ir sušunkant O labas kaip tau sekasi? Ir atsakant, kad sekasi tai va puikiai ir nueinant toliau savais reikalais. Kaip netikėta yra tai, kad žmonės yra visgi pakeičiami ir nebūtinai kitais žmonėmis – kartais televizoriumi, knyga, filmu, vakarienės darymu, valgymu dviese, tualeto durų šlifavimu ir begale kitų kasdienių reikalų. Ir susitikti tingisi. Nebent laiko mašina mus grąžintų atgal.

2011 m. sausio 12 d., trečiadienis

Atmintis

Kartais tikrai būna netinkamas laikas prisiminimams. Koks yra šiandien. Bet tie prisiminimai tokie specifiniai, kad kito gero laiko, vargu, ar bus. O aš ir šiaip į svarbius įvykius sureaguoju taip, lyg vilkčiau vieną pamuštą koją.
Pamenu, kaip mama padėjo broliui mokytis Maironio eilėraštį „Nebeužtvenksi upės“. Aš dar iki galo nesupratau jo prasmės. Buvo 1990 metai.
Pamenu, kaip naktimis buvo klausomasi radijo ir mamos ašaras žiūrint televizorių. Buvo 1991 metų sausio 13-osios rytas.
Ir nors man būtų be galo skaudi tiesa, jog sausio 13-oji yra mūsų pačių suorganizuota, bet tarybų okupacijos metai iš tiesų buvo. Ir tai yra faktas, kodėl aš, mano šeima, mano draugai ir visa Lietuva gyvena blogiau nei galėtų ir turėtų gyventi.
Prisiminimai yra keistas dalykas. Jie lyg ir priklauso praeičiai, bet nėra objektyvus praeities matas, nes, nuspalvinti dabartinių emocijų, tie patys 20 metų senumo įvykiai įgyja visai kitas formas.


2011 m. sausio 3 d., pirmadienis

Lyg ne aš

Mąstau, ar tai, jog šventes švęsti atsibodo, reiškia, jog jos buvo geros?

Pastebėjau, kad gruodžio – sausio mėnesiais būnu mažiau kūrybinga arba alkoholis mano smegenims palieka ilgalaikes pasekmes.

Norėčiau ko nors užsinorėti, nes dabar atrodo, kad gerai viskas ir taip. Taigi jokių pasižadėjimų sau ką nors tOkio  padaryti šiais metais kol kas nėra, nebent vienas – ir toliau mokytis anglų.

Viskas su manimi gerai. Gal net per daug. Esu iki tiek patenkinta savo gyvenimu, kad rūpintis, jog visi gautų mano šiltus kalėdinius sveikinimus ir optimistiškus naujametinius palinkėjimus, yra tiesiog tingu.

Sako, kad linkėdamas kažko kitiems, iš tiesų labiausia pasilinki sau.

Turėkit tikslą ir išgyvenkit jausmą, kai sunkiai dirbdami jį pasiekiat. Turėkit pakankamai jėgų sunkiai dirbti ir jauskit malonumą tai darydami. Gerai paatostogaukit. Skaniai pusryčiaukit, pietaukit ir vakarieniaukit. Išmokit ko nors naujo. Būkit optimistiški. Jauskitės reikalingi. Susikurkit gražius namus. Smagiai pasilinksminkit su draugais. Daug juokitės. Ir tegu viskas įvyksta šiemet.

2010 m. gruodžio 8 d., trečiadienis

John Lennon "Imagine"



Prieš kelias savaites, bevartydama anglų kalbos vadovėlius, aptikau šios dainos tekstą. Tada ir mąsčiau ją patapinti į blogą, pridėjusi kelias savo mintis, bet viskas taip ir nugulė juodraščiuose... O šiandien John Lennon 30-osios mirties metinės. Ši asmenybė man nėra labai imponuojanti, bet aš ją žinau, nors tuo metu, kai jis mirė, aš net nebuvau gimusi.


Ši daina yra taikos ir gėrio pasauliui šauksmas. Toks socialistinis himnas. Gal dėl to man ji visai neskamba.. Juk mes jau gyvenom santvarkoje, kur nebuvo jokių valstybių, turto ir religijų... Ir į tuos laikus manęs su traktoriumi nenutemptų :) Kažkodėl pamąsčiau, kad blogis iš tiesų kyla iš labai didelio noro padaryti visiems kuo geriau.