2011 m. gruodžio 7 d., trečiadienis

Perskaityti, ne(be)galima atidėlioti!

Kiek dalykų bent jau mano gyvenime yra tokių, kurių įgyvendinimą vis atidedu. Ir štai radau internete puikią iniciatyvą: Perskaityti negalima atidėlioti, prie kurios, nusprendžiau, reikia jungtis. Teisybės dėlei turiu pasakyti, kad šioką tokią kovą su savo negerais įpročiais (kaip kad tinginiavimas ir pradėtų darbų nebaigimas) esu pradėjusi. Pavyzdžiui, neleidžiu sau imti iš bibliotekos knygų, kol neperskaičiau visų turimų, bet.. tos ilgiau nei metus turimos kažkaip užsiguli lentynoje, nes taip gera pirmiausia griebtis naujai nusipirktos. Beje, šių metų pradžioje irgi susidariau sąrašą, pagal kurį skaičiau ir turiu pasakyti, kad iki metų vidurio jo puikiausia laikiausi, bet tada kažkas nutiko su mano disciplina ir toliau dariau ką noriu.

Taigi taigi, štai sąrašiukas knygų, kurios turi būti įveiktos 2012 metais:

George Orwell "1984-ieji", 2007, Jotema;

Ričardas Gavelis "Vilniaus pokeris", 1989, Vaga;

Aimee Dostojevskaja "Dostojevskis dukters akimis", 2007, Margi raštai;

F. Scott Fitzgerald "Švelni naktis", 2005, Alma littera;

William Styron, "Sofi pasirinkimas", 2002, Alma littera;

Herbjorg Wassmo, "Dinos knyga", 1998, Alma littera;

Frida A. Sigurdardottir, "Ir slenka naktis", 2006, Vaga;

Milorad Pavič, "Chazarų žodynas", 2010, Lietuvos rašytojų sąjunga;

Alan F. Chalmers, "Kas yra mokslas?", 2005, Apostrofa;

Stieg Larsson, "The girl who played with fire", 2010, Vinitage Crime/Black Lizard;

Erich Fromm, "Turėti ar būti?", 2005, Verba Vera;

Heinrich Boell, "Prarasta Katarinos Blum Garbė arba kaip gali atsirasti ir prie ko gali privesti prievarta", 1999, Lietuvos rašytojų sąjunga;

Ir dvi atsarginės (jokios jos neatsarginės, tiesiog pas mane knygų, kurių dėl vienos ar kitos priežasties neskaitau, pasirodo, ne 12, o visos 14)

W. Somerset Maugham, "Teatras", 2006, Alma littera;

John Irving "Sidro namų taisyklės", 2008, Alma littera;

Sunkiausia, įsivaizduoju, bus skaityti anglišką knygą, o ji šiame sąraše atsirado vien todėl, kad man angliškai skaityti reikia, tik tas reikia vis netampa kūnu...

O kaip jūs elgiatės su jau perskaitytomis knygomis, kurių žinote, kad daugiau neskaitysite? Aš, pavyzdžiui, dalį jų atiduodu, kitas atiduoti būna gaila, todėl jos kaupiasi lentynoje, nors niekas niekada jų iš ten nejudina... Pastebėjau, kad paskutinius pora metų tikrai negalėčiau pavadinti savęs skaitančia, kokia buvau anksčiau. Ir nors labai sėkmingai save apgaudinėju, kad man skaityti labai patinka, bet objektyviai įvertinus, ką aš veikiu po darbo, tampa aišku, kad žiūrėti filmus arba serialus, susitikti su draugais, leisti laiką mieste arba net indus plauti man patinka labiau... Ir knygą (grožinės literatūros), kur sakyčiau "Wow!", paskutinį kartą skaičiau turbūt prieš 10 metų...

2011 m. lapkričio 15 d., antradienis

Dar vieni metai

Savaitgaliai dabar ramūs ir ilgi. Man atrodo, kad net atradau receptą, kaip sustabdyti laiką – kai pats nustoji bėgęs, tai ir viskas aplink nurimsta. Jaučiu kaip laikas slysta iš po kojų, bet jis kažkoks sulėtėjęs – ilgiausia mano gyvenimo vasara, ilgiausias mano gyvenimo ruduo. Ir be abejo, vieni iš pačių įsimintiniausių gyvenime gerąja prasme. Taip, aš irgi nemaniau, kad taip įmanoma...Tik laikas sraigės žingsniu slenka į Kalėdas, į sniegą – baltą ir šaltą. Greičiau! Bet ne per greit...

O ar pastebit kaip paprastai eina dar vieni metai? Lygiai taip pat: kaip pernai, kaip užpernai... Pokyčiai aplanko mus veikiau kaip kokie senatvės požymiai – mums patiems nepastebimai. Šis įrašas ne naujametinis. Šis įrašas – neįrašas, nes vis dar negaliu-nebemoku susikauti rašymui. Tai tik geras filmas, netikėtai atrastas savaitgalį, bandant surasti kažką šilto, kas lyg pūkine antklode užgultų poilsio dienas. Lietuviškas aprašyme šmėsteli žanras „komedija“. Nepasakyčiau, kad tai ta tikroji komedija, nors vietomis priverčia nusišypsoti, bet gal labiau iš gyvenimo, o ne iš aktorių triukų. Iš esmės nieko nevyksta: ten savo gyvenimus gyvena žmonės. Taip kaip sugeba, nieko daugiau.



2011 m. rugsėjo 2 d., penktadienis

Laukimas: The Pessimistic One

Aš manau, kad žmogus gyvena etapais, o vienam iš jų pasibaigus, prasideda kitas. Šį rytą supratau, kad mano gyvenime vyksta kažkas naujo. Stotelėje, klausydama pachmielnų paauglių kalbų apie jų rytinius potyrius, vos nevimtelėjau. Ne dėl to, kad tikėjausi, jog jie vakar visi nešventė, ar mane vimdytų pati situacija – dar nepasiekiau tos ribos, kai negalėčiau jų suprasti, bet jau puikiausiai pasiekiau tą, kai nebenorėčiau būti jų vietoje. Taip man šį rytą prasidėjo ruduo. Vėl įsėdau į vežimą, kuris juda link vasaros laukimo, tik jau kitos. Kartais pagalvoju, kiek laiko žmogus iššvaisto belaukdamas: krepšinio čempionato, gero koncerto, sekančios algos, kol nutirps sniegas, atostogų... Kartais žmogus gyvena vien tik tuo laukimu, o iš tiesų gyvena gerai – tik sulaukęs. Na kiek yra tokių, esančių laimingų čia ir dabar? Kurie nesėdi ir negalvoja, kad ai dabar kaip yra taip yra, bet va kai vesiu, kai turėsiu savo namus, kai uždirbsiu daugiau, kai atšils... Lyg numodeliuotum savo gyvenimą kažkur link, lyg jis gyventų sau vienas atskirai, kaip kokia dvasia, o kūnas sėdėtų ir lauktų prie kompiuterio, pasirėmęs į TV pultelį, ar alaus bokalą, slankiotų darbe galvodamas, kaip bus gerai, kai atsitiks tai, visai greit – už kokių dviejų mėnesių. Ar pastebėjot, kad sulaukus to mistinio kažko dažniausia žmogus randa pasiteisinimą laukti kažko kito: užuot ėmęs ir pašalinęs tą trūkumą, kuris leistų gyventi čia ir dabar, jis susigalvoja naują laukimą, naują pasiteisinimą sau ir įsivaizdavimą, kad kada nors tai jau tikrai gyvens geriau. Užuot pripažinus baisią tiesą: taip, tai ir yra tavo gyvenimas. Ir jis taip slenka. Ir tai yra tai, ką tu prisiminsi: kaip vos akis praplėšdavai rytais ir pagalvodavai, kokia savaitės diena, kaip užsilaukdavai šeštadienio, kaip šeštadieniais užsilaukdavai tų šeštadienių, kai šalia bus mylimasis, kai turėsi daug pinigų, kai nelis lietus, kai nesnigs ir bus šilta... ir kai tai atsitiks, tada iš karto tu pradėsi daryti tai, ką iš tikrųjų mėgsti, gyventi taip, kaip iš tikrųjų norėtum.

Kuris laikas, apėmus tokiam laukimui, man darosi baisu. Baisu, nes laukti darosi vis lengviau – tie mistiniai du mėnesiai iki atostogų prabėga akimirksniu, dienos iki sekančios algos – dar greičiau, o aš vis numodeliuoju tai, ką norėčiau daryti ir kuo norėčiau būti į kažkokį paralelinį pasaulį, kur jau tikriausia gyvenčiau net ne aš, nes ta kita, iš šalies žiūrint, neatrodo mėgstanti laiką švaistyti veltui.

Jei gyvensiu kiek dabar vidutinė miestietė moteris, tai man liko kokie 50 metų, arba – 600 mėnesių. Ne tiek daug ir laukti.

2011 m. rugpjūčio 7 d., sekmadienis

Aš dar prisimenu tą žvaigždę

Pavyzdžiui, prisipažinti, kad žiūri romantinius filmus nėra čia jau taip ir gerai. Tokia informacija gali ganėtinai diskredituoti reputaciją ir greičiausiai dar labiau sumažinti ir taip negausų mano blogo lankytojų skaičių. Bet tiesa yra ta, kad maždaug prieš du metus buvau įtikinta, jog romantinis tėra dar vienas kino žanras, kuriame kaip ir bet kuriame kitame žanre, būna šedevrų ir būna visai blogų dalykų. Nesu apsėsta romantikė, tie kurie mane pažįsta, greičiau pasakytų, kad yra priešingai – turiu ir visada turėjau labai savotišką romantikos supratimą. O apie kiną supratimą, pasak S. Valiulio, žmogus įgauna peržiūrėjęs jų maždaug 2000. Aš, nors peržiūriu apie 150 per pastaruosius kelis metus, tikrai negalėčiau pretenduoti į kino ekspertus.

Šito teksto pavadinimui paėmiau frazę iš labai nevykusio romantinio filmo, kurio pavadinimo nepamenu dėl metimo registruoti tai, ką žiūrėjau (grįšiu prie šio įpročio). Iš tiesų romantiniam filmui nereikia labai daug: tik nebanaliai ir nenuvalkiotai susuktos meilės istorijos ir dar gerai būtų simpatiški aktoriai, nes, baisu ir prisipažinti, bet į gražius žmones yra žymiai mieliau žiūrėti. O kas gadina romantiškus filmus? Man pirmiausia gadina tokios kaip pavadinimas ar panašios frazės. Holivudo romantinių filmų žudikas yra dar ir nuspėjamumas: jau pradėjęs žiūrėti filmą gali būti tikras, kuo visa tai baigsis (dėl šito bruožo vyriškoji kompanijos dalis dažniausia filmo iki pabaigos neištraukia). Toks jausmas, kad Holivudas yra atradęs gero filmo, panašiai kaip Lietuva vis bando atrasti eurovizinės dainos, formulę: du žmonės, kurie negali būti kartu dėl bet kokių labai paprastai suvokiamų priežasčių, per filmą kelis kartus vos vos „nesusimeta“, o pabaigoje spjauna į visas taisykles, įsipareigojimus ir triumfuoja meilė. Gale dar būna išaiškinama, kad taisyklės ir įsipareigojimai šiuo atveju buvo blogiečiai ir buvo verta į juos spjauti. Tokių filmų yra begalybė ir visus aš juos mačiau. Juokauju. Tiesa yra tokia, kad šią savaitę peržiūrėjau „Something Borrowed“ ir pasijaučiau truputi beviltiškai. Aišku, protingi žmonės jau yra pasimokę ir tokių filmų net nežiūri, bet aš juk turiu kažkaip pasiekti savo 2000 :)

O jei rimtai, po to filmo namuose užvirė diskusija apie Europos ir Amerikos skirtumus. Aš niekada nebuvau Amerikoje , o ir šiaip, esu įsitikinusi, kad tai yra tokia didelė šalis, jog kaltini jos rinką gaminant vien banalybes būtų kvaila: tiesiog banalybės yra tai, kas apsimoka, ir dažniausia gerai pareklamuotos sukasi viso pasaulio kino teatrų ekranuose. Europoje irgi visko yra. Net beviltiško stengimosi pasivyti Ameriką būtent toje vietoje, kur, mano supratimu, visiškai to daryti nereikėtų. Nes tas narkotizuojantis vaizdo ir garso poveikis, nustelbiantis pačia filmo mintį, tikrai įtraukia. Esu mačiusi tikrai blogų Holivudo filmų, bet tokių, iš kurių žmonės tiesiog išeitų, beveik – ne. Esu mačiusi gerų europietiškų filmų, iš kurių žiūrovai bėgdavo tuntais.

Bandžiau prisiminti, koks yra geriausias matytas romantinis filmas. Aš labai mėgstu europietišką kiną, bet niekaip negalėjau atkasti jokio romantinio, kuris būtų įstrigęs į atmintį. Turbūt bus virš banalumo, bet manau, kad vienas iš šio žanro šedevrų turėtų būti „Asmens sargybinis“, po to man labai linksmai susižiūrėjo „Love Actually“ (tikrai ne šedevras, bet kažkada mėgau jį), „Prieš saulėtekį“ ir „Prieš saulėlydį“ irgi yra labai geri filmai, kurie iš dalies atspindi mano požiūrį į romantiką. Žinau dar kelis, bet vėl - tai būtų vieni iš daugelio, o tas pats geriausias, kuris tiktų ir vyriškai ir moteriškai auditorijai, kuris neturėtų vietų, kurios būtų juokingos iki tiek, kad geriausia jas būtų iškirpti (niekaip nesuprantu, kaip jos apskritai lieka filme, prie kurio kūrimo prisideda tiek daug žmonių?) arba jau yra matytas ir paskendęs informacijos sraute, arba dar laukia savo eilės. Pamenu, labai gerų filmų mačiau paauglystėje, kai LRT pradėjo rodyti elito kiną. Atrodo, kad iš to laikotarpio tikrai atrasčiau tą tikrai vertą geriausio. Bet vėl gi, tuo metu mane nustebinti buvo pakankamai paprasta - juk viskas vyko pirmą kartą! Tikrai, turiu pripažinti, kad geriausio filmo rinkimus apsunkina dar ir tai, jog, peržiūrėjus tiek kino, labai sunku išvysti ką nors originalaus, t.y. kokį nors įdomesnį susimetimo būdą, kuris nebūtų dar vienas prieš tai matytos istorijos atkartojimas.

O koks jums geriausias romantinis filmas?

Ech, tas užsitęsęs romantinis periodas. Ir kur visai tai nuves?? Prie muilo operų??... (fone girdisi beldimas į medį :)))

2011 m. gegužės 30 d., pirmadienis

Graudusis: Vyno dienos 2011

Vyno dienose mačiau labai gražų vyrą, kurį šiaip iš tiesų truputi žinau, tik niekada nebūčiau pagalvojusi, kad jis galėtų rūkyti. Ir tik pamačiusi jį su cigarete supratau, kodėl kai kuriems vyrams labai nepatinka rūkančios moterys ir kas iš tiesų slepiasi po fraze: „Gražiai moteriai rūkyti netinka“. Nes man taip ir norėjosi prieiti prie to vyro ir išplėšti cigaretę iš rankų. Žinoma, aš to nepadariau. Ir dar pamąsčiau, kaip gerai iš tiesų būti ne labai gražiam, o tiesiog simpatiškam, nes žiūrint į gražius žmones kažkaip ypatingai skaudžiai matosi laiko pėdsakai, kurie tam tikrame amžiuje visus tarsi sulygina ir lieka nebent akių spindesys, jei kada jį turėjai...

2011 m. gegužės 9 d., pirmadienis

Lietuva kitų akimis (I)

Šitas pavasaris veikia kitaip arba aš sugebėjau pamiršti, kaip turi veikti pavasariai. Taip taip, kuo daugiau darbo turi, tuo daugiau ir padarai. Vadinasi, mano užimtumas tikrai yra apsimestinis, nes nepadarau nieko. Ir tas tekstas blogui, kuris kankinasi ant desktop'o neužbaigtas jau koks mėnuo, tėra to įrodymas. Tas tekstas yra apie mano pavasarinę, visai ne turistinę kelionę į Filipinų sostinę Manilą. Ir kaip dabar apie tai neaprašyti? O kol neaprašei šito, kaip gali rašyti ką nors kito? Išeina toks užburtas ratas. O neparašau aš todėl, kad man nė velnio ten nepatiko, o nepatikimui gali būti keletas priežaščių: gali būti, kad Maniloje ir jos apylinkėse iš tiesų nėra nieko gero ir ten visai neverta ieškoti, ko nors įdomaus, ypač, kai nuvažiuoji dirbti, arba gali būti, kad man buvo užėjęs koks tai pms ar šiaip koks kitas sindromas ir, lydimas vis nesibaigiančio akių uždegimo, gadino man nuotaiką ir neleido džiaugtis iš tiesų nuostabiais dalykais, kaip pavyzdžiui geru viešbučiu, ekskursijom ir šiltu klimatu.


Bet kol negaliu prieiti prie teksto ir parašyti ką nors pikto, galvoje gimsta įvairios mintys. Kaip pavyzdžiui: kodėl nepaskaičius, ką užsieniečiai, pabuvę Lietuvoje, savo blog'uose parašo apie mūsų šalį. Ir taip radau tokį tekstą, kuris prieš kelis metus mūsų šalyje buvo pakankmai spaminamas, bet mane sugebėjo aplenkti. Kai kurie dalykai yra iš tiesų linksmi ir aš su jais bent iš dalies sutinku, kai kurie, manau, tėra parašyti dėl to, kad reikėjo sąrašą padaryti ilgesnį. Be to, reikia atsižvelgti į tą faktą, kad tekstas interneto platybėse mėtėsi maždaug 2008 m., kai lietuviai vis dar išgyveno ekonominį pakilimą ir turėjo truputi kitus įpročius. Dar spėčiau, kad tekstas buvo parašytas studento, o juk sutikime, jog pradėję dirbti lietuviai taip pat truputi keičia savo rutiną: leidžia sau valgyti ne tik čili, gerti įvairesnius gėrimus, o ir besaikis padažo pilimas ant picos darosi labiau išimtis nei taisyklė.

You know you've been in Lithuania too long when:
· You only eat in restaurant-chains that start with Čili.
· You put ketchup on your pizza and think that's the way the Italians do it.
· Half of your friends disappear to work in the British Isles, Scandinavia, or the United States and you think that's normal.
· You have become tired of explaining to your friends and relatives at home that you are a) not in Latvia, b) not in Russia, and c) Riga isn't the capital of the Baltic.
· With a meal, you drink either beer or tea.
· Basketball has become the most important thing in your life.
· There is only one beer for you: Švyturys Extra.
· Half of the population working as "managers" seems reasonable to you.
· Tall, blonde beauties in short skirts are nothing special for you anymore.
· During winter, instead of looking for a thermostat to adjust the temperature in your room, you just open the window.
· You learned everything about the glorious Lithuanian language, and now you get angry about the ignorant people who deny the existence of a Lithuanian language or, worse, consider it some branch of the Slavic languages.
· You've learned the hard way that a triangle means women's toilet and a triangle upside down means men's.
· During a long night of partying, you went out to take a pee in the cold streets because there was only one unisex toilet in the whole pub.
· You think drunks shouting at you in Russian are a normal part of life.
· When you enter a bus and there is no strange smell, you think there's something wrong.
· Buses without antennae seem awkward to you.
· If anything goes wrong, you blame the Russians, the Poles, or the rest of the world.
· You see someone smiling in public and you think: well, a bloody foreigner.
· A meal for you must contain either potato or meat, but usually both.
· You start leaving out the articles, even in English or your native language.
· You become scared when you come upon big old babushkas in furs because they trample everything in their way.
· You are afraid crossing a street, especially at zebra crossings or traffic lights.
· You feel guilty about wearing your shoes after entering a flat.
· You consider cranberry the best flavour for water, juice and vodka.
· You think beer is a soft drink, not an alcoholic beverage.
· Going to the opera, the concert hall, or the theatre is just a usual thing to do in the evenings.
· Given names like Christmas tree, sun, amber, diamond, and oak seem normal to you.
· Everything 50 m above sea level seems like a mountain.
· You get a one-centimetre haircut and buy a fake leather jacket and a black cap (if you are male) OR you buy a skirt the size of a belt and don't leave the house without tonnes of make-up (if you are female).
· You consider smoked pig's ears a tasty beer snack.
· You love the Baltic Sea and go swimming there at nearly any temperature.
· For you, garlic has become an ingredient just like salt or pepper.
· You consider Lithuania the best and worst place on earth at the same time.
· You teach everybody that in medieval times the Lithuanian Grand Duchy ranged from the Baltic to the Black Sea.
· You add "as", "a" or "is" to the end of foreign names so you can conjugate them.
· You carry around five cell phones and several cards from eight different phone companies so that you always get the best price.
· You consider fastening your seatbelt a sign of weakness and are not surprised if a car doesn’t have seatbelts at all.
· You think Coca Cola is the unhealthiest drink in the world and that drinking lots of beer, sugary juice, and bread drink prolongs your life.
· You haven't seen a clear sky for months and you don't miss it anymore.
· You consider rain the norm and sunshine a special weather phenomenon.

2011 m. kovo 19 d., šeštadienis

Retrospektyva

Vasario 16-sios proga klausiausi Antano Kulakausko paskaitos. Istorijos žiniomis aš niekada nežibėjau, bet paskutiniu metu istorija man pasidarė labai įdomus dalykas. Iš tiesų po paskaitos jau praėjus dviem mėnesiams man iš galvos vis dar neiškrenta viena jo pasakyta frazė apie tai, kad kuriantis Lietuvos valstybei 1918 m. lietuviškai kalbančių žmonių joje buvo mažuma. Tarkim, lietuviškiausias miestas buvo Šiauliai, jame lietuviškai kalbėjo 25 proc. gyventojų, Kaune lietuviškai kalbėjo 10 proc. žmonių. Kaip suprantu A. Kulakauskas neišskyrė kaimo ir miesto, tiesiog norėjo pasakyti, kad tuo laiku Lietuvoje lietuviškai kalbančių buvo mažuma. Man įdomu štai kas: 1918 m. tie gyventojai, apie kuriuos kalbam, buvo mūsų proseneliai. Reiškia, dauguma mūsų prosenelių nekalbėjo lietuviškai. Iš savo šeimos žinau (na seneliai irgi turėjo mokėti kokią kitą kalbą, jei jau jų tėvai mokėjo), kad tik vienas prosenelis kalbėjo lenkiškai. Na jis nebuvo joks lenkas ar atsikėlęs iš Lenkijos, tiesiog jis priklausė tam sluoksniui, kuriame lenkiškai kalbėti buvo didesnė garbė. Vaikų lenkiškai kalbėti jis neišmokė, nes žmona buvo visiška lietuviakalbė. Taigi „grubiai“ skaičiuojant 75 proc. mano šeimos tuo metu, kai buvo atliekama apklausa (neįsivaizduoju, iš kur tokia statistika ir kaip ji buvo renkama) užpildė grafą, kad jie kalba lietuviškai. Pagalvojau, kad įdomu būtų patikrinti šią teoriją retrospektyviai – apklausiant dabartinius gyventojus. Tik kažin ar įmanoma?