2010 m. birželio 3 d., ketvirtadienis

Gyvenimo paslaptys

Vakar pažiūrėjau filmą „Secret“. Gulėjo jis pas mane kokius du metus. Aš iš esmės esu visų „mokančių kaip gyventi“ istorijų priešas ir tokias knygas kaip alchemikus laikau tuščiomis. Beje, knyga „Secret“ irgi, mačiau, yra. O filmas gal net ne apie paslaptį? Visi kartais daugiau, kartais mažiau jaučiamės gamtos dalimi ir galime pajusti Visatos jėgą. Teisūs tie, kurie sakys, kad dažniau pajaučiame blogus ženklus: ligas, kūno skausmus, nerimus, pykčius, agresijas, bet retas turbūt susimąsto, kodėl taip yra.
Mano draugas netiki likimu. Jam atrodo, kad likimas į žmogaus gyvenimą įsikiša vos ne vienintelėje vietoje, kai kūdikis gimsta konkrečioje šeimoje. Iš tiesų juk svarbu, kur gimsti: mieste ar kaime, turtingoje ar vargšų šeimoje. Tas pradinis taškas, kitaip dar - pirmas žingsnis į pasaulį - vieniems yra labai paprastas, o kitiems jau nuo pat pradžių lydymas sunkumų. Bet žmogaus laimė priklauso nuo daugiau dalykų nei nuo to, kur jis gimė. Juk mes patys esam savo laimės kalviai. Kartais pastebiu harmoningus žmones: jie atrodo laimingi, jų šeima sėkminga (tai nereiškia, kad be dūmų), jų vaikai savarankiški, jie turi savo nuomonę, norų, yra aktyvūs ir siekia savo tikslų. Jie gyvena nepriklausomai nuo savo amžiaus. Jie linkę padėti kitiems. Tikrai pažįstų tokių žmonių. Vienas jų savo vaikui, niekaip neišsikapanojančiam iš nesėkmių mokykloje, pasakė: gal užteks gailėti savęs? O ką mes, be savęs gailesčio, dar darome pakliuvę į keblią padėtį?
Mūsų mintys realizuojasi, esu tai skaudžiai pajutusi ne kartą, dėl to verta turėti tik geras mintis, todėl verta išlaisvinti savo svajones ir leisti sau įsivaizduoti save viską jau pasiekus. Filme tai vadinama vizualizacija: kai tu įsivaizduoju save už savo svajonių automobilio vairo, kai tu nupieši savo svajonių namus ir „leidi sau juose gyventi“. Gyvenimas ir ateities perspektyvos tave turi džiuginti, nes kosmosas nesupranta žodžio „ne“ ir kai mes sakome: nenoriu būti piktas, nenoriu, kad man nesisektų, mes iš tiesų leidžiame savo mintyse gyventi pykčiui ir nesėkmėms, iš kurių taip stengiamės išsivaduoti, o kas gyvena mūsų mintyse, tas realizuojasi. Todėl reikia NORĖTI: ramybės, darnos, mėgstamo darbo, erdvių namų, gerų draugų, meilės...
Nemėgstu aš panašaus pobūdžio literatūros ar tuo labiau filmų, bet kadangi čia nebuvo jokių dalykų, kurie prieštarautų mano gyvenimo logikai ir jokių alegorinių svaičiojimų, tad rekomenduočiau filmą visiems, kurie yra praradę ūpą gyventi, nebeturi svajonių ir visame kame nemato prasmės. Juk žinote tokį posakį: „Ko bijosi, tas ir bus“.



2010 m. gegužės 28 d., penktadienis

Kokių tik teorijų nesu girdėjusi apie rūkymo įprotį. Mokykloje labiausia buvo paplitusi froidiškoji. Turbūt dėl to ir nerūkiau. Keistai skirtingi žmonės, esu tikra, kad kitos dėl to pradėjo rūkyti. Kažkada tėtis sakė, kad moterims reikia būti ypač atsargioms su blogais įpročiais – jos tiesiog nesugeba taip paprastai jų atsikratyti ir, jei įklimpsta, tai ilgam. Stebėdama šių dienų rūkančiųjų madą ir tai, kad rūkančių moterų iš tiesų daugiau nei vyrų, turiu pripažinti, jog jis teisus.

Bet labiausia rūkymą skatina toks romantiškas rūkančios moters portretas, tos, kuri lengvai vienu įtraukimu susiurbia visas emocijas iš išorės ir taip pat paprastai atsipalaidavusiai jas paleidžia į orą.. Tas laisvės pojūtis, tas žinojimas, kad valdai padėtį, tas amžinas turėjimas kur dėti rankas ir į ką įsisiurbti lūpomis.

We are the Winners of Eurovision

Na ką, mes ir vėl nelaimėjom Eurovizijos…. Apmaudu? Man – ne. Iš tiesų tiek energijos, kiek įdėjo Inculto į mūsų šalies reklamą, įdeda nebent krepšininkai. Bet krepšinis Europoje nėra sporto šaka numeris vienas, tad pasireklamuoti iš kitos pusės irgi naudinga. Viskas geriau nei gerai: vedėjas su sidabrinėmis trumpikėmis, Lietuvos vėliavos keletui minučių visos Europos ekranuose. Tokie dalykai nemažiau reikšmingi nei galimybė šeštadienį dar kartą užlipti ant scenos. Tad liaukimės ieškoti nesėkmės priežasčių ir džiaukimės laimėjimu.



2010 m. gegužės 18 d., antradienis

Benamiai puola

Žinote, kas man nepatinka Vilniuje? Ogi visokie išmaldos prašantys benamiai (?). Kaskart, kai tik išsiruošiu į senamiestį, įsitaisau lauko kavinėje, visuomet prisistato su skirtingomis savo liūdno gyvenimo istorijomis išmaldos prašantys žmonės. Šiemet dar nedaviau nė vienam ir nusprendžiau, kad neduoti išmaldos gatvėje nuo šiol bus mano pozicija.
Gatvės muzikantų dieną prie staliuko Užupyje priėjo apie 30 metų vyras, kuris pasakojo maždaug tokią istoriją: „Atvažiavau iš Mažeikių, gyvenu gatvėje, gal galėtumėte padėti?“ Atsiprašau, bet kodėl tu nevažiuoji atgal į Mažeikius? Jei aš negalėčiau išgyventi Vilniuje, tai tikrai nesėdėčiau brangiausiame Lietuvos mieste, o persikelčiau į kaimą. Dar viena istorija yra su pasibaigusiu benzinu ir į ligoninę skubiai vežamu vaiku.
Jei ir yra tose istorijose kažkas tikro, tai aš visiškai nebetikiu. Ir jei kažkada maniau, kad verta išgelbėti žmogų duodant jam du litus, tai dabar manau, kad mes išgelbėtume daugiau, jei visi iki vieno nustotume duoti išmaldą. Kas būtų tada? Pilies gatvė ir Aušros vartai be juos nusėdusių benamių, o ir benamiai turėtų galvoti kažkokį kitą pragyvenimo šaltinį nei prašyti išmaldos gatvėje. Beje, problema ne ta, kad sunku pasidalyti su skurstančiu, problema ta, kad mes tampam šlykštūs begėdžiai, kurie mano, kad prašyti gatvėje yra normalu. Šlykščiausias toks prisiminimas yra labai gražus ir tvarkingas kokių 4 metų berniukas, tiesa, labai nelietuviškos išvaizdos, bet labai puikiai kalbantis lietuviškai, priėjęs prie manęs ir vienos vokietės graudžiu balselių paprašė poros litų, juos gavęs (oi kaip sunku atsakyti vaikui), nuėjo tiesiai į kitą gatvės pusę - į McDonald‘s. Dabar atrodo, kad turėjau surasti jo motiną ir paklausti, ar ji žino, kuo užsiima jos vaikas. Baisiausia, kad galvoju, jog tėvai puikiausia žino, kuo jis užsiima, laiko tai savarankiškumu ir puikiu būdu užsidirbti.
Jei duočiau kiekvienam benamiui, kuris per dieną Vilniuje paprašo išmaldos, išeitų didesnė suma, nei apskritai galiu sau leisti per dieną.

2010 m. gegužės 11 d., antradienis

Noriu emigruoti

Pirmą kartą iš Lietuvos išvažiuoti norėjau, kai rimčiau susidūriau su gydymo įstaigomis. Supratau, kad tam, jog gydytojas prasižiotų, tu turi iš tiesų susimokėti. Prasižiotų – tai reiškia normalia kalba, ne iš aukšto paaiškintų, kas su pacientu vyksta ir, kaip absurdiškai tai beskambėtų, padarytų reikiamus tyrimus. Tąkart kreipiausi į užsienio gydytojus ir konsultacijas gavau visiškai nemokamai.

Antrą kartą iš Lietuvos noriu išvažiuoti dabar. Kai paklausau Gražulio ir Uokos. Man juokinga, kai suaugę žmonės seksą suprimityvina iki tiek, kad svarbu tampa tik „kas kur ir kam kiša“. Įdomu, koks tokiose šeimose gali būti lytinis švietimas? Nesigilinant į smulkmenas, turbūt daugelis esam pakankamai suaugę suvokti, jog seksas yra bendravimo forma, savotiškas dviejų žmonių teatras, jausmų vienas kitam išraiška, kur net pirštų galiukais vienas kitą liesdami žmonės gali išreikšti tiek pat daug, kiek aistringomis glamonėmis ant galinės automobilio sėdynės.

Kai sugėdiji žmogų dėl pernelyg lakios vaizduotės intymumo tematika, gauni atsakymą, kad gėjų paradą reikia uždrausti, nes jie reikalaus santuokų ir vaikų. Nemanau ir aš, kad jau laikas tuokti vienos lyties asmenis, o tuo labiau nesutinku, kad reikėtų jiems leisti įsivaikinti vaikus. Bet nereikėtų įsivaizduoti, kad išsilavinusių homoseksualų vaikas psichologiškai nukentėtų labiau, nei savo tikro tėvo (arba patėvio) prievartaujami, alkoholikų šeimoje augantys, ar smurtą patiriantys vaikai. Lietuvoje tokių yra tikrai per daug. O galų gale kodėl mes turim kažkokiai socialinei grupei drausti išeiti į gatves ir prašyti?? Aš sutinku, kad mes galim neduoti, ko jie prašo, bet kiekvienas laisvas pilietis turi teisę prašyti. Ar kažkuriuos mes laikome labiau žmonėmis? Ir turbūt pirmiausia save, kurie lyg visa žinantys teisuoliai (nes vienas kito nedarom per šikną – sorry, nesusilaikiau), gali nuspręsti, kam duoti teisę rengti viešus susibūrimus.

Kai mes taip leidžiame trypti žmones, aš suprantu, kad nenoriu čia būti. Tada visu kūnu pajaučiu, ką padarė su mumis sovietmetis, kad mums taip trūksta tų išsilavinusiu žmonių, kurie buvo ištremti ir kad mūsų provincialus mąstymas ir yra didžiausias mūsų pačių priešas. O gal čia dar vienas būdas visus iš Lietuvos išvaryti? Juk kuo mūsų bus mažiau, tuo lengviau bus mus valdyti. Kaip ten bebūtų, dabar aš jaučiuosi taip, kad nenoriu gyventi šalyje, kur mušti kitą žmogų yra norma, kur taikiems protestuotojams atidengus savo veidus, juos puola kaukėti chuliganai.

2010 m. gegužės 2 d., sekmadienis

2010 m. balandžio 27 d., antradienis

Savaitgalio kinas: gatvių karai ir …Meilė

"Lūšnynų milijonieriaus" pirma serija turėtų būti "Dievo mietas". Keista, kad tokį seną filmą pamačiau tik dabar ir dar pastebėjau, kad tokio pobūdžio filmas man ima atrodyti popsas. Įsivaizduoju, ką pasakyčiau, jei dabar pažiūrėčiau kokią romantinę komediją, ir manau, kad reikėtų – tiesiog snobizmas ne visuomet yra savybė su pliuso ženklu. Šis filmas labiau tikroviškas nei "Lūšnynų milijonierius", jo pabaiga savaime nėra tobulo gyvenimo pradžia pagrindiniam herojui, bet iš tiesų galima pajausti, kad visų didžiųjų miestų šanchajai nedaug skiriasi vieni nuo kitų – nei gyvenimo kokybe, nei gyventojų pomėgiais, nei tuo labiau žinojimu, kad iš ten niekada neištrūksi. Filme patiko tai, kad žiūrovas nėra specialiai graudinamas, stengiantis parodyti, kuo žiauresnius likimo smūgius – visi mirštantys savaip kalti dėl savo mirties: įvykdoma gamtinė atranka.

Tai - Brazilų filmas, bet iš esmės nesvarbu, kur tai vyksta, Delio, Niujorko ar Rio de Žaneiro, vargšų kvartaluose -skiraisi tik žmonių odos spalvos, bet ne skurdo lygis ir tikimybė iš ten pakilti: deja, bet daugelis jų ir jų vaikų niekada negyvens kitaip. Ir tai yra daugiau nei vien tik filmas.. Ir čia nepadės jokia humanitarinė pagalba, aukos. Gal ir baisu, bet vienintelė išeitis – tai jų dauginimosi sustabdymas.

O kitas filmas kitoje šalyje kitame didmiestyje, bet jau apie tuos kurie gyvena nepalyginamai šviesesnį gyvenimą. Ir laimingesnį. Vien dėl to, kad myli arba yra mylimi. Daug skirtingų istorijų, susijusių su meile arba flirtu, ir visos jos nutikusios Niujorke. Niekada ten nebuvau, bet sutinku, kad miestas turi savo žavesio. Kaip ir Paryžius, kuriame nufilmuotas pirmasis tos pačios serijos filmas ir kurio, beje, iki galo taip ir nepamačiau... Nežinau, gal buvo ne kokia nuotaika, bet filmas su vaizdais Niujorke pasirodė nepalyginamai geresnis. Tokie filmai man primena "Kavą ir cigaretes" – pasakojama ne tradicinė istorija su užuomazga ir atomazga, bet atskiros trumpos istorijėlės viena tematika. Ir nepaisant to, kad meilė yra viena iš banaliausių temų, filmui "Myliu tave, Niujorke", duočiau 9 balus iš 10. Ir tai - dar vienas filmas, kurį pažiūrėčiau dar kartą, o tokių filmų tikrai mažai.